Dar apie porus

JI: Beje, porai nelabai bijo šalnų, taigi, bus galima nukasti (išrauti) keletą vėlai rudenį. O keletą galima pabandyti palikti per žiemą. Kadangi  žiemos mūsų šaltokos, būna ir virš 16-20 laipsnių šalčio, tai reikia tarpueilius apdėti mėšlu arba lapais. Porai, skirtingai negu svogūnai, mėgsta mėšlą. Taigi, pirmyn.

Cukinijos

JI: Cukinijos buvo dvi – mama davė jau paūgėjusias. Po viena beveik iškart pasirausė kurmis – nusibaigė per savaitę. Kita augo. Tai užmegzdavo vaisių, tai jie nunykdavo – manyčiau, kad buvo per sausa. Palaisčiau karvės mėšlo tirpalu – atsigavo. Vieną cukiniją, didelę, nupjovėme dar rugsėjo pradžioj. Jau ruošiausi rauti, bet vis dar žydi. Ir keturios užmegztos. Viena gal jau ilgesnė nei 20 cm. Ar užaugs – pamatysime. Galvoju, kas padėjo: ar tirpalas, ar atvėsęs ir drėgnesnis oras? Cukinijas sodinome pagal GŽ – pievoje, duobutėje, į popieriaus skylutę, apmulčiuodavom. Pas kaimynus labai gražūs didžiuliai moliūgai. Gal reikės kitais metais ir mums pamėginti.

Muselės

JI: Apipuolė muselės. Žiauriai, tiesiog spiečiais aplipusios palėpės langus, net dūzgia. Viduje ne ką geriau: lubos, sienos, langai – viskas aplipę. Perskaičiau šiandien 15 min dienraštyje, kad tai javinės muselės, nieko blogo žmonėms nedaro (tikra tiesa, nekanda), o dabar jų tuokimosi metas, taigi ir tuokiasi mūsų palubėje; kai pavargsta – nusileidžia žemyn: ant veido, pagalvės, rankos ir t.t. Stengiuosi užmigti užsikutojusi į miegmaišį, palieku tik nosį ir kartais rankos gabaliuką, paburbuliuoju karts nuo karto, kad miegu tarp musių ir su musėmis. Na, bet jos gi tuokiasi – šventas reikalas. Priemonių 15 min. nepasiūlė jokių. Nebent išvaikyti. Tai ir vaikome. Kai nemiegame. Ir kol nemiegame. Mes gi nesituokiame.

Žoliapjovė 2 (benzininis trimeris)

JI: Sutvirtėjau. Nusprendžiau dabar aš: benzininė žoliapjovė + peilis krūmams.

AL-KO BC 4125. Lyg ir vokiečių gamybos. Akcijinė, gal ir nelabai „firminė“,  už 484 Lt su pristatymu. Jis skaitė instrukcijas, surinkinėjo, penkis kartus (ar daugiau) keitė vairo poziciją – aukštį, puses ir t. t. Bet, šaunuolis, pavyko. Surinko ir benzino su tepalu pripylė, ir užvesti greitai išmoko. Dabar pjauna Jis. Aš žiūriu ir grožiuosi – Jis vis tvirtėja. Pieva irgi gražėja.
JIS: Nei tvirtėju, nei ką; tiesiog lengviau negu dalgiu pjaut, ypač todėl, kad baisiai nelygu – buvusių lysvių žymės likę, o dar tie kurmiarausiai. Šiaip, gerai, kad benzininė, o ne elektrinė – vaikščiočiau kaip koks kosmonautas/astronautas, iš namuko/stoties už laido į atvirą kosmosą paleistas. :)

Žoliapjovė 1 (mechaninė)

JI: Vasaros pradžioje ilgai sukome (tiksliau - aš sukau) galvas - kokią gi čia žolės pjovimo mašiną įsigijus. Internete mėginau surasti skirtumus tarp žoliapjovių ir vėjapjovių, benzininių, akumuliatorinių, elektrinių, mechaninių (rankinių). Tai buvo kaip žaidimas "Surask 10 skirtumų". Jis galvos nesuko - pasakė "Noriu mechaninės". Išsirinko firmos "Partner", kaip ir Jo dviratis, matyt, tikėjosi tokio pat malonumo, kaip ir dviračiu važiuodamas. Nepasidavė jokiems įkalbinėjimams ir patarimams, kad mechaninė vėjapjovė žolei iki juosmens ir dar 12 arų tikrai ne pats geriausias variantas. Tvirtas. Pasidaviau aš. Nusipirkome Partner stumdomą rankomis, mechaninę. Pirmą dieną bėgiojo Jis su žoliapjove, demonstravo kaip puikiai jinai pjauna. Kuo greičiau bėgi, tuo geriau pjauna! Tiesa, žolę teko prieš tai nupjauti dalgiu. Pjovė irgi Jis. Antrą dieną išmėginau žoliapjovę aš. Nuo tada aš ir pjaunu. Bėgte ir nebėgte. Gerai pjauna. Iki prakaito. Dabar tvirtėju aš.

Dar apie pupeles

JIS: Pupeles reikia priskirt prie tų augalų, kurie mažiausiai kėlė problemų, net atvirkščiai: ir sudygo padoriai, ir gerai augo. Ir šiaip – va slyvos nieko neužmezgė, bet visai elegantiškai atrodė, kai pupelės į jas ėmė ropštis.
Na o ankštys ir pačios pačios sėklos – tik akis ganyk: gražu. (ir skanu, bet čia jau smulkmena.)

Svogūnai – žieminiai česnakai

JI: Po Jo nesėkmingo bandymo auginti svogūnus, pamaniau – pasėsiu į tą vietą aš savo. Beje, toks keistas pavadinimas „Svogūnai – žieminiai česnakai“ buvo užrašytas ant pakelio. Kas tai yra, dar nelabai supratau. Ką su jais daryti toliau – irgi. Pradžioj buvo kaip siūleliai, Įtariu, kad pusę išravėjau. Dabar lyg ir laiškeliai ploni susiformavo. Tikriausiai juos galima valgyti. Ką daryti su tuo, kas po žeme – neaišku. Jie lyg ir turėtų peržiemoti, o pavasarį suželti ankstyvi svogūnai. Išmėginsime. Internete tokiu dvigubu pavadinimu nieko neradau. Jis nieko nesako. Ir gerai.
JIS: Tai kad nėr apie ką sakyt (bent kol kas). Va net nuotraukos neturiu, vadinas, tik teoriškai žinau, kad tokie hibridai auga.

Porai

JI: Porai, kaip ir viskas šiais metais, pasėti ryškiai per vėlai. Sudygo tokie siūliukai. Bet dabar jau po biškelį storėja. Tik, žinoma, nespės pavirsti panašiais į tuos, kurie vadinami porais. Reikia sėti bent jau pavasarį, o ne vasarą.
JIS: Bent būtų panašūs į tuos, kurie vadinami svogūnais... Gal porus reikia sėt ne tiesiai į daržą arba labai ankstyvą pavasarį?
JI: „Porai auginami pakankamai drėgnoje, derlingoje, iš rudens mėšlu patręštoje, giliai suartoje priemolio dirvoje. Jiems netinka rūgščios dirvos. Gerai auga patręšus kompostu bei azoto trąšomis. Dauginami sėklomis, kovo viduryje sėjant jas į šiltadaržius arba dėžutes. Dėžutes su pasėtomis sėklomis reikia laikyti šiltai ir žiūrėti, kad neperdžiūtų. Gegužės viduryje daigai sodinami į dirvą. Pasodinti daigai palaistomi. Augant naudinga juos keletą kartų apkaupti, kad išaugtų ilgesnė baltoji stiebo dalis, kuri vartojama maistui. Daržinis poras pirmaisiais augimo metais sudaro netikrą stiebą iš vamzdiškai susuktų lapų makščių, o antrais metais žydi ir bręsta sėklos.“ — Taigi, o aš pasėjau, matyt, tik birželio mėnesį.

Agurkai

JI: Su agurkais pavyko beveik taip pat, kaip ir su geltonaisiais pomidoriukais. Derlius ištisą vasarą. Tiksliau – antrąją vasaros pusę. Po kokius penkis kiekvieną savaitgalį. Pirmus tris sudaiginau namuose. Jie ir buvo patys ankstyvieji.
Antrąją partiją sėjau tiesiai į dirvą. Sakyčiau – prastoki išėjo. Kažkokios keistos formos – ne pailgi, o tokie bumbulai. Gal drėgmės trūko.
Paskutinę partiją sėjau liepos pabaigoj. Turėjau žemės lopinėlį buvusioje ridikėlių vietoje. Žydi gražiausiai. Pradėjo megzti. O jau rugsėjo vidurys. Jeigu nebus šalnų, tai gal dar ir užaugs. Jis juokėsi: sako, kas tokiu metu agurkus sėja. Atšaunu: o mano – žieminiai agurkai.
JIS: Taip, šmaikščiai atšauni, bet kad tiesiog jau per šalta agurkams. Na, pamatysim, kas išeis iš to žydėjimo gražiausiai:)

Pomidorai

JI: Pomidorų daigus (tų mažų, slyvinių ar vynuoginių) irgi davė bendradarbė (kaip visi rūpinasi naujai įstojusiu į daržininkų-sodininkų gretas nariu! – smagu).  Vienas iš geriausių derlių išėjo – visą vasarą išbuvo aplipę geltonais pomidoriukais. Skanūs tokie, kieti.
Pasodinau ir paprastų – vienus namuose sudaiginau, kitus – tiesiai į dirvą pasėjau (kažkokios žalios sėklelės buvo). Gerai augo namuose daiginti, sudygo ir pradėjo megzti pomidoriukus ir lauke sėtieji. Deja, tas begėdis rūkas. Įsitikinau savo akimis: rūkas – pomidorų siaubas. Vieną pomidoriuką dar spėjau išgelbėti. Mažiuką. Rūkas pribaigė ir geltonuosius. Per vėlai sodinau.
Ir vis dėlto reikia dengti plėvele. Bent jau antroje vasaros pusėje.

Braškių dauginimas ūsais

JI: Pirmuosius nukarpytus ūsus (taip vadindavo mama) pasodinau liepos pabaigoj pagal GŽ. Gal ir ankstokai, bet prigijo berods visi 7. Rugsėjo pradžioj pamačiau dar priaugusių. Nukarpiau ir pasodinau dar gal 12. Ar prigis – neaišku. Gal jau per vėlai. Kokius 7 pasodinau normaliuoju būdu, kitus 5 GŽ. Apmulčiavau visus. Žiūrėsim, kas išeis.
JIS: Tas dauginimas – sykiu ir tiesinimas.
Jei kas būtų iš šalies stebėjęs tą tiesinimo diskusiją, būtų smagiai pasijuokęs. Taigi, nutarėm, kad reiktų ištiesinti pavasarį pasodintą braškių/žemuogių eilę (žemuogių galas labai užsilenkęs). Regis, viskas paprasta: ištempei virtelę du kuoliukus įsmeigęs, ir tiek. Bet: su kuo ta eilė turi lygiagrečiai eit? Va čia ir prasidėjo! Jis sako, kad reikia lygiuot su netoli esančia obelų eile, o Ji – kad su keliuku. O keliukas gan toli (per 10 metrų) – iš akies nenustatysi. Matavau. Bet jei lygiagrečiai su keliuku, tai baisiai kreivai lyginant su obelų eile. Galų gale išėjo per vidurį – nei su keliuku, nei su obelim lygiagrečiai. Kompromisas pasiektas, diskusija baigta.

Žemuogės rudenį, gal bus ir aviečių

JI: Manau, kad tai tiesiog remontantinės žemuogės.
JIS: Ir aviečių remontantinių, pasirodo, yra (nedaug), tik labai abejoju, ar spės užaugt ir prinokt.

Bulvės nukastos

JI: Nukasiau bulves aš. Plastmasinis kibiriukas. Manyčiau, gal kokie 5 kilogramai. Iš paskutinio kasimo. Skaičiuoti patingėjau. Sususmavus visas, išeitų: derlius kiekiu 400–500%, na, o svoriu – gal 200%. GŽ. Bulvių vietoje paruošiau žemę česnakams – ne GŽ. Subedžiau šakėmis ir išpurčiau, išrinkau šaknis. Žemė toje vietoje puri, beje. Jis stovėjo ir žiūrėjo, kaip bedžioju šakėmis, – virė grybienę. Vyrų emancipacija.
JIS: Koks „vyriškas“ požiūris: kast bulves = dirbti, o virt sriubą = stovėti ir žiūrėti:-) O bedžiot nebuvo sunku – žemė juk puri. Beje, sriuba tikrai skani išėjo.