Žirnių augumas

Birutės rudieji

JI: Jis liepė ankstyvųjų pasilikti sėklai kitiems metams. Patiko. Žemaūgiai, 8–10 ankščių ant vieno stiebo. Nedaug, o ir ankštys ne per didžiausios, bet dar nemačiau nei vieno kirmėlėto. Ir subręsta ganėtinai greitai – per 45–60 dienų.
O Birutės rudieji labai gražiai žydi. Spalvotai. Panašiai kaip pelėžirniai. Tiesiog sodo puošmena tie kūgeliai. Jau dabar mano ūgio, t. y. apie 1,70 m. Tik dar neįsivaizduoju, kas tai per daiktas bus – ar rudi, ar vis tiek žali, kaip ir visi žirniai. Tikiuosi, kad valgomi.

Ir pražydo raudonos

JI: Ir pražydo raudonos aguonos... Valinskienė dainavo apie lelijas baltas, o man skamba ausyse ta pati melodija, tik apie aguonas. Nesėjau ten. Sėjau kitoj vietoj, kur įsivaizdavau būsiant darželį. Sėjau rudenį. Išdygo pavasarį, už 25 metrų nuo tos vietos, kur sėjau. Išdygo dvi. Pražydo kol kas viena – pilnavidurė. Tarp svogūnų. Gražu. Jis juokiasi - pasodins dar. Keisti tie mūsų įstatymai, ir tiek. Baudžia už sodinimą, kai nesugeba nubausti už vogimą.

Lauktuvės vaikams

JIS: Ką nors parvežti iš sodo namo – būtina.
Šį savaitgalį be braškių (iš tų 10-ies antramečių kelmelių ir kelių pirmamečių prisirpo palygint daug, nors keletas uogų ir buvo nugraužtos, – šįkart gal daugiausia buvo priskinta) parvežėm ir žirnių:

Padalinta trim, nes mano vyresnysis – nepasiekiamas, Kaune, be to, vestuves kelt ruošiasi, ne žirniai jam galvoj.:)






Ech, norėtųs daugiau, bet tiek tėr šįmet šiuo metu. Žirniai gerai. Ir aš mėgstu, o susilaikyt teko. Čia ankstyvieji, bet jų teužaugo palygint nedaug. Mažai teturėta ką sėti. Nusprendžiau: kitą savaitgalį bus galima parvežt ir juodųjų serbentų (Ji jau ir šį priskynė puslitrį), ir agrastai jau bus valgomi, gal dar kas (avietės jau pradeda sirpt), tad šitie ankstyvieji žirniai teauga iki galo – t.y. perauga, kad tiktų sėklai.
Kitąmet reiktų planuot turint omeny: kas savaitgalį bent jau nuo birželio vidurio turi būt to, ką galima parvežt lauktuvių vaikams; ir visai nesvarbu, kad jie jau nebevadintini vaikais.

Sekmadienio siurprizai

JIS: Vargu ar ką labai nustebinsi pasakydamas, kad iš ryto, prieš šešias, girdėjai klykaujant gerves, kad atskrenda po pievą pavarlinėt gandras ar kad kielė nuolat šmirinėja tarp žolių, karkartėm ryžtingai į priekį mesdamasi. Ir pats tuo nesistebi.

Bet sekmadienį net dukart nustebau.
Iš ankstaus ryto pagalvojau: pomidorai jau su žiedais, dar nebūtina, bet jau gal ir reiktų juo pririšt. Taigi – į mišką pasipjaut lazdynų. Pjaustau, matuoju, kad visi būsimieji kuoliukai vienodo ilgio būtų (juk gražiau lysvė atrodys, ypač kai dar nužievinsiu), žodžiu, aš miške, o mintys sode.
12 jau turiu, mažoka; žvilgt į šoną – aha, va dar ten pora visai tiesių ir reikiamo storio; susirenku pagaliukus, pjūklelis rankoj, eisiu – besistodamas ir pamačiau JĮ, tą, kuris dabar dešinėj matyti. Emocijų neaprašinėsiu, baravykais visi žavisi. Bet štai bėda: neturiu nei fotoaparato, nei peilio. Taigi kuo spartesniu žingsniu atgal, pagaliukus ir pjūklą švyst vidur kiemo, pasičiumpu aparatą, peilį ir – atgal. Vietos pažįstamas, pamiškė, tad atrasti nebuvo sunku.
Fotografuoju ir taip, ir taip, ir bandau vyt šalin įtarimą, kad tuoj teks nusivilti; mėginu guostis: gal bent galvos kraštai bus likę nesugraužti visiškai? Į sriubą būtų galima įmest – vis šiek tiek gero skonio. Deja, suėstas visas totaliai; ką gi, bent pasigrožėjau.

Antrąkart nustebau, nutaręs pasirūpint šparaginėmis pupelėmis.
Šiaurinis sodo kraštas nusodintas slyvom. Jau pasenusios, apdžiūvusios. Pernai buvom prisėję pupelių aplink kamienus – kuo lengviausiai lipo į viršų, rūpintis neteko. Kadangi nebuvo kur dėt nupjauto šieno, tai vis mesdavau į tarpus tarp tų slyvų.
Kai šįmet iškilo klausimas, kur sėt šparagines, pasisiūliau sukast tuos tarpus – ten žemė minkšta tapo; teks padėt joms įlipt į slyvas, bet šakos ne per aukštai, žabų prismaigstysiu – ir pasieks. Nedaug tesudygo (kodėl – čia jau kita istorija), bet ir tomis reikia pasirūpint.
Taigi nubridau per pievą link tokios įdubos po aukštos įtampos laidais, priaugusios karklų. Prisipjoviau, parsitempiau. Lapus ir ūglius braukiu (pravers, nes ketinu pamėgint padaryti karklų užpilo verdančiu vandeniu – esą gerai tokiu palaistyt). Ir staiga vienos šakelės gale – na kuo ne žiedas?! Vadinas, per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais. :) Net įrodymą pateikiu.

Apie batus ir ekologiją

JIS: Nerimtas šitas įrašas, šiaip, dėl juoko.
Turiu pasakyt, kad mano santykis su batais ypatingas (batauju), tad ir savo pirmuosius sode pribaigtuosius užfiksavau. Ir pagalvojau: kiek dar porų likimas leis nudrengt, kol, vaizdžiai tariant, padžiausiu batus? Na, laiko šiek tiek dar yra? Iki pensijos dar 15.
Ir dar vienas pokytis, bent mane vis nusišypsot priverčiantis. Popierių, plastmasę, stiklą seniai jau rūšiuoju, o dabar pradėjau ir visokias maisto atliekas (ne skystas, žinoma) mest į atskirą maišelį ir penktadieniais išvežt į sodą – kompostan. Vis dėl tos Lietuvos – kad išvengtų baudos už tai, kad per daug, oficialiąją leksiką vartojant, biologiškai skaidžių atliekų patenka į sąvartynus.

Pelės ir pupelės

JI: Su pupelėmis šiemet nesisekė. Nesudygo. Tik keletas, sodintų vėliau. Gal buvo per šalta, gal per drėgna, gal kas nors suėdė ar sulesė – pelės, kurmiai, rupūžės, varnėnai? Galvoju: pamerksiu dar keletą pupelių, šparaginių, krūminių, vegetacijos periodas – 60 dienų, gal dar spės užaugti. Pamerkiau į servetėlę susukusi puodelyje. Kitą dieną, susiruošusi sodinti, neberadau pupelių. Klausiau Jo: gal matei žalią puodelį su užmerktomis pupelėmi?. Sako, ne. Apsisukusi vėl klausiau: gal išmetei pupeles pagalvojęs, kad ten tik servetėlė? Sako, ne. Aš pati radau puodelyje sumaitotą servetėlę, be pupelių. Išmečiau į bačką, kompostuojam viską. Apžiūrėjau bačką ir sumaitotą servetėlę. Nieko, pupelių nėra. Prisiminiau, kad vakar ant to kelmo mėgino užsikarti pelė. Lauko pelė. Jis dar pamėgino ją nufotografuot. Mėginu atrasti kaltininką – pelė ar paukščiai? Puodelis nenuverstas. Stovėjo ant kelmo. Servetėlė sumaitota ir nei vienos pupelės. Pupelės išbrinkintos. Minkštos turėjo būti. AB Sėkluvos. Nepigios.
JIS: Pelė, manyčiau; na juk tikrai skaniau negu ūkinis muilas, kuris irgi buvo apgraužtas. :)

Rupūžės

JI: Beveik esu tikra, kad tuos tunelius po augalais iškasa rupūžės. Kaimynė sakė, kad jeigu yra suraustas kauburys – tai kurmio darbas, o jeigu be kauburio – lauko pelių arba rupūžių. Tikrai mačiau šiltnamyje ne vieną rupūžę. Ir nudžiūvusių augalų su duobėmis po šaknimis. Kodėl tokia įžanga? Nes jaučiuosi negerai – užmušiau rupūžę. Prieš pastebėdama kiškį, žiūrėjau į braškes. Nukąstų nebuvo, bet, žiūriu, ogi guli viena raudona, didelė, pusiau nugraužta. O šalia rupūžė tupi. Nejuda. Priešais kuolas įsmeigtas (lysvės žymeklis). Čiupau tą kuolą ir iš visų jėgų trenkiau. Užmušiau. Iki šiol jaučiuosi žudikė, rupūžių.
JIS: Nevertėtų graužtis; na kuo Tu blogesnė už žvejus, kurie juk irgi sugautąsias žuvis pribaigia peilio kriaunom trankydami per galvą, o kartais tiesiog ją, galvą, nurėždami dar spurdančiai (esu taip daręs, nors nemanau esąs žvejys; atsimeni, karpį buvom nusipirkę?)? Ir nėra esminio skirtumo, kad žuvys suvalgomos. Juk ne iš bado, o dėl malonumo jos gaudomos/valgomos, bent jau dabar.
O dėl tų tunelių, manau, kad tai kurmių (gal net vieno) darbas. Kodėl? Paprasčiausiai dėl diametro: neįsivaizduoju, kad tokia palygint nedidelė rupūžė tokius erdvius urvus galėtų išraust.

Va čia tai gėlės, suprantu

JIS: Ir ko tik netenka sodint! Praeitą savaitgalį ir pirmamečių porų siūlelius, Jos vadovaujamas, kas 5 cm susodinau, ir kaimynės dovanotų melsvių du didžiausius kelmus įkurdinau smidrui iš šonų.
P.S. Papildžiau įrašą apie šilauoges.

Stirnos, kiškiai, pelės ir kt.

Jis: štai koks turi būti prancūziškas bučinys :)

JI:  Keliamės abi anksti – aš ir šunė. Vieną rytą begerdama kavą pamačiau stirnų porelę prie tvenkinio. Šunė irgi. Nuėjo prie tvenkinio, pastovėjo, ir stirnos pastovėjo pastovėjo ir nušuoliavo. Atrodo, kad nei viena, nei kita pusė neišsigando ir net nežinojo, kaip reaguoti ir ar reikia reaguoti. Juokingai atrodė: ir stirnos, ir šunė vienodos spalvos, tik dydis skirtingas.
Įdomiausia buvo stebėti šunės reakciją į atšuoliavusį prie sodo kiškį. Kiškis sustojo ant takelio ir atsitūpė. Šunė sustingo ir įsmeigė akis į kiškį, galvodama, kas čia per padaras. Jinai niekada nebuvo mačiusi kiškio.  Kiškis patupėjo nejudėdamas ir nušuoliavo į kaimynų miškelį. Šunė pasvarstė pasvarstė, ką čia jai dabar daryti, ir apsisprendė – reikia, matyt, apžiūrėti. Ir taip lėtai, nesulojusi nė kartelio, leidosi paskui kiškį. Bet kur gi mano senutė pavys kiškį. Pavaikščiojo po kaimynų miškelį, pauostinėjo ir grįžo atgal į daržą.
JIS: Va todėl ir sakau, kad visai šaunioj vietoj tas mūsų sodas – ir stirnų, ir kiškių pamatysi, ir šiaip visokių gyvių pilna. Ir jie gyvena savo gyvenimą. Pelės apgraužia ūkinį muilą, sraigės poruojas, kurmiai kuo puresnėj žemėj urvus kasa, maisto ieškodami, etc. Žodžiu, biologinė įvairovė. Svarbiausia – ne kovot su ja, o susigyventi (bent savaitgaliais).

Nukąsti braškių stiebeliai

dalis (gražioji) surinktųjų 06-15

JI: Nuėję penktadienį vakare (kai tik atvažiavom) apžiūrėti braškių, nustebome: ant žolės gulėjo viena, o gal net dvi neprinokusių ir jau panokusių braškių saujos. Nukąsti stiebeliai. Rupūžės čiulpia, ėda ar graužia tik raudonas braškes, o čia žalios. Paskambinau mamai – sako, ir man taip yra buvę. Skruzdės nugraužė. Patikriname, keturiuose braškių kelmeliuose skruzdėlynai įsikūrę. Nors ir kaip nesinorėjo, teko barstyti į kero viduriuką miltelius nuo skruzdėlių. Skruzdės tikrai nuo jų dingsta. Pasiteisino. Kitą rytą tik viena braškė, matyt, vakar nepastebėta gulėjo ant žolės.
JIS: Gal ir skruzdės nugraužė tuos kotelius, nesiginčyčiau, nežinau, bet tada pačios braškės lyg kokie kamuoliai turėtų ritinėtis, nes buvo bent jau per kokį sprindį nuo artimiausios kekės. Negi skruzdės jas galėtų patempt į šoną? Kita vertus, na ir kas čia tokio? Mums irgi juk liko, ir visai gražių! :)

skintosios 06-17

Sodožiūros klausimu

JIS: Va, net naują žodį sudūriau šito įrašo pavadinimui, ergo, jis turi būt apie svarbius dalykus. :)
Man ima atrodyt, kad neteisingai pradėjom žiūrėt į tai, kas dedas sode. Ką turiu galvoj? Atvažiuojam, išlipam iš mašinos ir – žiūrėt, kad blogo atsitiko per tas penkias dienas, kai mūsų nebuvo. Tas su/apnyko, tas vis dar nesudygo (greičiausiai ir nebesudygs), tas pagelto, tas pabalo etc.; per šias dvi dienas būtinai reikia padaryt tą, tą, tą, tą, aną, aną ir dar n anų darbų; ir dar būtiniausiai reiktų... O man atrodo, kad turėtų viskas prasidėt nuo pozityvo. Ne, tikrai nenoriu pasakyt, kad čia Ji taip į viską žiūri, o aš – pozityvistas, tik gera įžvelgt norintis; niurzglys (ir dar piktas), apraudotojas ir neatidėliotinų darbų planuotojas pasidariau. Negerai. O juk tiek gražių dalykų sode gali prisižiūrėt! Va pražydo pinavijos/bijūnai (aš/ji skirtingai vadinam; Ji bijūnais gal dėl to, kad Mama gimusi Bijūnuos, Joniškio r., visai netoli Latvijos); ir skirtingom spalvom:

O kai iš toliau pasižiūri, net tvarkingai (!) atrodo, nepaisant tuščių dėželių ir indelių, kuriuose buvo tai, ką iš namų atsivežėm (daugiausia pomidorai):

Sekmadienį pagalvojau: du dideli (tokie pat, kaip matomi) pinavijų kelmai atsidūrę obelų pavėsy;
reiktų juos perkelt kiton vieton; susidarytų pinavijų status kampas, o ne tiesė;
tektų vieną rabarbarų kelmą iškelt/išmest [racionaliau], bet iš jo l. mažai naudos:
šį savaitgalį iš kito bent kiek padoresnių kotų prisipjoviau ir sekmadienį kompotą išviriau;
naudos prasme – beveik jokio nuostolio, o grožio – palygint didelis laimėjimas. :)

Ir lelijos (tigrinės?) palygint su praeitais metais labai solidžiai žydi;

ir jazminas, kurio kvapas (bent man) be galo malonus:

 

Ir dar ne viskas: braškės, pernai sodintos, labai daug primezgė, šį savaitgalį tik viena kita raudona, o kitą jau ne dvi vaikams parvežt ir po vieną paragaut bus galima. Žirniai jau žydi – po trijų savaičių ir ankštys gliaudytinos turėtų pasirodyt.

Vardink ir vardink džiugius dalykus, iš kurių bent man džiugiausias, kad obelų žiedai nenušalo – visos primezgė. Turėtų būt obuolių šįmet ne tik natiurmortams. :)

Atsiprašau, kad nėra fokuso; kad pabalę – matyt

Na taip, praeitą savaitgalį kai kurių sodintų pomidorų lapai pabalo (žr. kairėj; gal per mažai užgrūdinti buvo? juk iš namų atkeliavę, o čia, lauke, naktį iki +6 temperatūra nukrisdavo?); na taip, gal liūdnas likimas ištiks ir paskutinį, ketvirtąją, šį savaitgalį dirvon pasodintą arbūzą (Jos mylimąjį); gal liūdnas likimas ištiks ir ketvirąjį, paskutinį, šiltnamin pasodintą baklažaną (mano puoselėtąjį); abu pamulčiuoti!

– C’est tikrasis la vie sode, ir jis skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamojo (idealiojo, kad viskas turi prigyt, augt iki ant sėklų pakelių minimų aukštumų ir subrandint didelį didelį derlių); kadangi moteris, t.y. Ji, bent jau sode visad netoliese, telieka skelbt: «Cherchez la beauté!»
Girdėjote Jo žodį. Kai apsipras su dviem darbais, viliuos, ir Ji tars savąjį sodožiūros klausimu. :)

Patisonai ir melionai

JIS:  Praeitos savaitės pradžioj Ji buvo paskelbusi gedulą, kurį mėginau šiek tiek sušvelninti autoironija. Telieka istorijai:

Nuo 2012-06-02 iki 2012-06-09 tinklaraštyje skelbiamas gedulas dėl netikėtos cukinijų, moliūgų ir melothria scabra žūties. 2012-06-01 juos pribaigė nedėkingosios oro sąlygos – labai smarkus lietus ar net kruša ir vėjai.
[JIS: Ir ko tik žmogus nesigriebi, kad sulauktum pirmojo komentaro tinklarašty?! Gal kas bent užuojautą pareikš, jei dėl nieko negyrė:-)]

Nepaisydamas tragingojo minėtųjų daržovių likimo atsidūrus lauke, vakar šalia ką tik apdengto šiltnamio iš pietų pusės iškasiau kastuvo pločio tranšėją, iškračiau šaknis, pribėriau geresnės žemės ir pasodinau 8 patisonus Disco (sėta 05-18) ir 7 melionus Queen Anne’s Pocket (sėta tą pačią dieną). Kadangi patisonai atrodė gražiau, tai net apmulčiavau, taip sakant, kaip ant pagalvių suguldžiau, o melionai, kaip parodę mažiau noro augti, tebuvo tik geresne žeme palepinti.
Žiūrėsim, kas iš jų po savaitės bus likę, jei apskritai bus likę.

Žūtis

JI: Kai papasakojau apie cukinijų ir moliūgų žūtį, mano šefas pratarė: tikriausiai svetainėje paskelbėte gedulą? Ir išties, pagalvojau, o kodėl gi nepaskelbus? Širdy tai tikrai buvo gedulas savaitgalį po penktadieninių liūčių (naktį iš 2012-06-01 į 2012-06-02) atvažiavus į sodą ir pamačius moliūginių vaizdą [paskutinį gegužės savaitgalį pasodintosios atrodė solidžiai]. Iš visų namuose augintų, puoselėtų, mylėtų, prižiūrėtų liko tik du bent šiek kiek panašūs į moliūginius augalai. Vietoj visų kitų styrojo pliki stagariukai, viskas nulaužta, nukapota, suniokiota. Šalnos neįveikė, nes, manau, jų nė nebuvo, tai lietūs ir vėjai pasidarbavo. Gerai, kad dar vieną namie buvau palikusi, dėl visa ko, jeigu nušals. Tai ji dabar visų moliūginių karalienė. Arbūzai du po šeštadieninių (2012-06-02) ir sekmadieninių (2012-06-03) lietų su krušomis irgi kažkaip baisiai susisukę atrodė. Jis pasodino ir trečiąjį vietoje vienos buvusios cukinijos, širdį tikriausiai skaudėjo į likusias draiskanas bežiūrint. Kažin ar gali ataugti cukinijos ar moliūgai iš šaknų, jeigu dar stiebo mažas galiukas išlikęs?
JIS: Tragikomiškai šiandien man rodosi tos visos mūsų reakcijos į esą nelaimes... Lyg būtų nuniokoti kokie rugiai ar kviečiai ir grėstų badas žiemą. Į tarpus tarp liekanų sekmadienį pasėjau vėl. Gal iš šitų kas nors išaugs, o jei ne – apsieisim ir be cukinijų su moliūgais. Pomidorais maitinsimės:) Truputį gaila afrikinių agurkėlių, kuriuos irgi ištiko toks pat likimas kaip ir cukinijas. Norėjos paragaut pirmąkart gyvenime. Bet ir be jų liksim gyvi, argi ne tiesa?
Tiesa ir tai, kad du iš trijų baklažanų tapo nuterioti; vienas – bent vieną lapą išsaugojo; na, bus galima pasodint dar vieną su visais lapais, kuris tebelaukia mano bakone.:-)

Svarainiai

JIS: Jau pernai priskyniau tikrai nemažai svarainių. Iki šiol bent jau mano šaldytuve yra supjaustytų ir užpiltų cukrum (praskiedus atsigert skanu). Aišku, racionaliau būt buvę nusunkt skystį, o skilteles sudžiovint, bet kad per daug vargo:)
Dalis (1/3?) svarainių auga mūsų teritorijoj, dauguma – už ribų, bet mūsų įtakos zonoj, t.y. arba elektros tinklų (ne per toliausiai nuo aukštos įtampos stulpų), arba savo sklypus užmiršusių kaimynų (kurių sklypai apaugę berželiais, karklais ar pušim) žemėj. Pastarieji – kokie yr, tokie ir telekie, o va tie svarainių krūmeliai, kurie auga mūsų teritorijoj, – tuos galima ir pakultūrinti, t.y. pamėgint formuoti. Pamėginau (žr. kairėj). Mezga ir pakultūrinti (žr. dešinėj). Svarainių šįmet bus.
P.S. (06-24). Vakar išpyliau klozetan didelį bokalą svarainių skiltelių (iš rudens supjaustęs užpyliau cukrum, jokių pakaitinimų; laikiau šaldytuve, kuo puikiausiai išsilaikė) – atsigert skanu, vis užpili vandeniu, pamaišai, nugeri, o kai, taip sakant, skonis išsunktas, ką daryt? Džiovint? – per daug rūpesčių. Valgyt? – bent man, neskanu. Nebent kokį (paprastą) pyragą būtų galima iškept? – nežinau recepto. — Dar trys 0,75 l stiklainiukai šaldytuve, o ruduo vis artyn, artyn, artyn... – bent jau pernykščius iki kol šiųmečiai ims gelst turėčiau pribaigti. Išsigelbėjimas – pyrago receptas?

Lauk!

JIS: Prae scriptum: Kaip greit tas laikas bėga, deja! Nespėsim mirktelt, o jau rugpjūtis:)

05-27; kas nutiko po beveik savaitės, žr. čia

05-27

Praeitą savaitgalį Jos mašina buvo pridėta visokių sėjinukų. Reikia vežt sodan ir sodint į dirvą; gana namie ant palangių ir pan. auginti. Aišku, visai nedaug tilpo, bet juk svarbiausia – geri norai.
Iškeliavo cukinijos ir moliūgai; ir du arbūzai. Dar du arbūzai ir viena cukinija liko ant Jos palangės; kur reiks sodint? (Padaryta eilė pilna, deja. Ką daryt? Ji juk pasakė: gana plėstis su lysvėm/vagom į vakarus! Ilgint? Skersuot? Nežinau. Racionaliausia būtų dar vieną siaurąją lysvę iš kairės padaryt, bet tai jau plėtra į vakarus, ton pusėn, kurion Ji pasakė, kad nebevalia.)
Pradėjo keliaut pomidorai ir kt. Svarbiausia: lauk!, t.y. laukan, t.y. iš namų, t.y. į lauką.
Pomidorų [švelniai sakant] oi kaip per daug – prisodintas beveik visas vienas šiltnamis (liko 1/6) ir apie 1/2 lysvės; o likę namie dar 3/4 (nuo visų skaičiuojant) mažiausiai... (Žr. lysvių daryba – štai kuo užsiimu, laiko neskaičiuodamas, t.y. negalvodamas apie poilsį ar lietų; na, paguoda tokia: kitąmet šituo užsiimti nebereiks :-).) — Mėginau suskaičiuot, kiek dar mano namuos pomidorų likę – 123 — štai kiek likę, tikrai apie 2/3; neskaičiuojant kt., t.y. paprikų, patisonų, melionų.

nebežinau, kurį čia veislė, tik tiek – iš žemaūgių; 06-16

06-21: Tik trečią birželio savaitgalį paskutiniai pomidorai iš namų iškeliavo lauk. Gal ir per ilgai viskas užtruko, bet tikriausiai nieko blogo, nes orai buvo ne per šilčiausi. Dvi su puse lysvės ir šiltnamis prisodinta pomidorų. Kai kurie (Balconi Red) jau žydi, kai kurie (Toliman H) krauna žiedus. Persodinus stipriau nukentėjo tik kokie 10–20, daugiausia augę pas Ją ir visą laiką buvę viduj (saviškius išnešdavau balkonan pagrūdint). Kol kas viskas gerai, bet ar išties gerai tebus galima pasakyt tik tada, kai prisiskinsim nokint ar jau prinokusių – valgyt.

Savo noru

JI: Šiandien Skypu parašiau draugei rygietei. Klausia: kaip tu gyveni, kas naujo? — Sakau: tupiu sode. — O ji: aš tai vis dar važinėju riedučiais, dviračiu į darbą ir prie jūros, čiuožinėju pačiūžomis čiuožykloje, dar galvoju į aerobiką užsirašyti. Prie daržų nebuvau prisilietusi jau 10 metų. — Galvoju: ar tai mūsų, lietuvių, prigimtinis privatininkų bruožas: turėti kažką savo, viską kaupti?; ar mūsų, sovietinės kartos, sugadinta mąstysena, kai visi, kas turėjo žemės lopinėlį, jį mėgino visaip kaip išnaudoti?; o gal pamėginkime idealizuoti: Tado Blindos naują pastatymą visgi matėme, kad žemė lietuvio kraujyje ir dėl jos viską galime padaryti? Draugė, tiesa, rusė.
Aš vis pajuokauju: į senatvę prie žemės pradėjo traukti, vis artėji prie jos, ruošiesi...
O man įdomu sode. Nors kartkartėm paburbu: parduotos vasaros. Kad nors parduotos būtų, tai ne, savo noru ir be uždarbio. Malonumas dirbti.

Kad vanduo nežaliuotų

JI: kaimynė patarė: nudažykit konteinerį juodai ar apdenkit juoda plėvele arba įpilkit geriamosios sodos. Ir niekam nekenkia, ir nežaliuoja.
Kartais pabendrauti su kaimynais visai gerai, išgirsti naudingų patarimų. Googlas visagalis, bet VBP (viena bobutė pasakė) irgi cool!

Konteineris

JI: Vakar pagaliau įsigijome konteinerį, IBC, 1000 litrų talpos. Laikysime vandenį. Laistymui ir galbūt prausimuisi ar indų plovimui. Žiūrint, koks vanduo bus. Žadame rinkti lietaus vandenį ir prisiurbti iš tvenkinio. Vandentiekio nėra. Šulinio irgi neturime. Bent jau kol kas. Ieškojau galinčio parduoti vieną konteinerį su pristatymu į vietą (sodą Vilniaus r.). Parašiau pagal skelbimus keturiems, atsiliepė tik vienas. Šaunuoliai, užklausiau penktadienį, o šį ketvirtadienį konteineris jau stovi mano sode. 210 Lt su atvežimu. Jaučiu, kad pradėsiu rašyti, kiek man tas sodas kainuoja. Ko gero, jau greitai būčiau į Turkiją nukeliavusi. Paskutinės minutės kaina.
JIS: Geras daiktas. Šeštadienį sudėliojau kojas, naujasis sodo kaimynas padėjo užkelt (nesunku, bet vienam nepatogu), o tada pripompavau vandens iš prūdo: išmėginau, kaip veikia siurbliukas; paaiškėjo, kad 50 m žarnos truputį per mažai – reiktų dar bent kokius tris metrus pridurt, kad nereiktų visaip kaip kuo tiesiau guldyti. Liko vienas svarbus darbas: padaryt, kad būtų paprasta ar į kibirą, ar į laistytuvą vandens prisileisti; be to, ir žarną kad būtų galima prijungti – būtų patogiau laistyti (spaudimo, regis, tikrai užtektų).

Šilauogė žydi

06-18

JI: Ir nors dar tik pirmieji metai, kai įkasėme į žemę (tik pavasarį Jis pasodino, laukėme per žiemą, kol žemė susmegs), viena šilauogė jau žydi. Ta, kairioji, Bluejay. Galbūt pražys ir dešinioji – Nelson. Sako, kad šilauogės turi augti bent jau poroj. Kita turėtų tikriausiai žydėti irgi. Lauksim.
JIS (06-21): Nesulaukėm. Nepastebėjau, kad kita būtų žydėjusi. Pagalvojau: na, tai ir iš matytųjų žiedų nieko nebus, nes juk kažkaip jos kryžmintis turėtų? Bet, pasirodo, klydau: jei gerai suskaičiavau, šešios šilauogės užsimezgę. Tai, pasirodo, visai nebūtina, kad abi žydėtų – morališkai šalia augdama ta nežydėjusioji parėmė, ir to užteko. :)

Bačkos, statinės, talpos ar dar kaip jas pavadinti

JI: Ir visgi Jis savo padarė – nudažė bačkas. (Kažkodėl man neskamba statinės ar dar kaip kitaip. Bačka yra bačka.) Dabar sode daug linksmiau buvoti. Pasižiūri – ir smagu pasidaro. Ir Jis patenkintas, ir šunė džiaugiasi. O pats procesas buvo netrumpas. Bačkos tai 1982 metų gimimo. Pirmiausia surišo rūdis, o tik kitą dieną nupurškė aerozoliniais dažais. Šviesos203 Solomonas!

Jurginai

JIS: Mėgstamiausios mano gėlės. Ne tik todėl, kad vaikystėj pas senelius augdavo (vaikystės gėlės visad lieka gražios), bet ir dėl kultūristorinių priežasčių: XIX amžiuj jie Lietuvoj buvo laikomi dvaro darželių puošmenom. Beje, jei kam (skaitančiam popierinę kultūrinę spaudą) įdomu, – puikus istorikės Redos Griškaitės straipsnis „Kodėl jurginai?“ (Metai, 2011, nr. 8/9).
Taigi, Norfoj nusipirkau keturis, pagal žiedus patikusius. Pasodinau prieš mėnesį, tik du kol kas išlindo į paviršių, nors ir pamirkiau per naktį; matyt, kaip reikalas tie gumbai buvo padžiuvę. Nieko, sulauksiu.
Didžiulį kelmą padovanojo Jos bendradarbė (jau pradeda lįst); o mano bendradarbis – vienmečių sėklų pakelį. Žodžiu, ap(si)jurgininau iš visų pusių. Belieka laukt, kol ims žydėt – va tada ir ganysiu akis.

Varnėnai

JI: Ir visgi varnėnai iš tiesų susisuko lizdą mūsų namuko palėpėje. Juokavau juokavau, kad jie vagia mulčią nuo mūsų pupelių ir neša ant stogo (tiksliau – į pastogę) lizdui, bet taip ir atsitiko. Dabar palėpėje cypsi paukščiukai. Ir, atrodo, jų daug. Ypač tai jaučiame rytais (nuo 4 ryto) - kai varnėniukai pradeda reikalauti maisto. Tada prasideda bruzdesys ir tėvelių trepsenimas, lesinimas ir vėlei varnėniukų reikalavimas lesalo. Taigi, praeitą savaitgalį penktą ryto aš jau gėriau kavą. Jis ištvėrė iki septintos. Neprisimenu, kad sode būtų anksčiau 9 atsikėlęs. O ir pirmas darbas, kurį padarė atsikėlęs, užkalė iškritusias iš lubų lentas. Skylė jau porą savaičių tiesiai virš jo galvos buvo. Padariniai – ant pagalvės. Taigi, yra ir pliusų...
Dabar laukiame, kol užaugs ir išskris. Labai jau reiklūs tie varnėniukai. O mulčo ant pupelių nebeliko – viską pavogė, tinginiai. Aišku, kam vargti, skabyti, jeigu jau gatavai padėta.
JIS: Ką padarysi, daugintis – stiprus instinktas. Gerbtinas, tuolab kad atitinka konservatorių diegiamą šeimos koncepciją apie pilną ir darnią šeimą:) O išvadindama varnėnus tinginiais Ji, manau, klysta: jie tiesiog naudojosi proga – arti ir lengviausia; na, argi tai tinginystė? racionaliausias sprendimas, žmogiškai vertinant.

Pomidorai ir pomidorai (ikilaukinis laikas)

ant palangių ir stalo nebetelpa, 05-09

JI: ...ir pomidorai. Pikiuoju ir pikiuoju ir pikiuoju. Mano laisvalaikis tapo pomidorų pikiavimu. Marmande, Arcado, Toliman, Red Cherry, Ola Polka, Birutės dryžuotieji, mažieji, didieji, ankstyvieji, vėlyvieji, balkoniniai, šiltnaminiai ir lauke auginamieji, raudonieji, geltonieji... Pavadinimus tvarkingai rašome ant dėžučių, nes kitaip nebeatsirinktume. O galvoje jau košė. Akyse irgi. Tik ne košė, o pomidorai.
Deja, kol kas tik daigai. Gegužės 7, 8, 9 ir 10 tinkamos pikiavimui. Pagal mėnulio kalendorių. Aš irgi jau gyvenu pagal mėnulio kalendorių. Pripikiavom daugiau negu šimtą. Jis dar mėgina skaičiuoti. Aš nebe.
Jis jau pardavinėja turguje pomidorus. Aš dar tik daigus. Deja, abu tik šnekomis.
Sėjos išvados: sėti kiekvienos veislės (bent jau didžiųjų) ne daugiau kaip 10 sėklų, tikintis, kad sudygs tik 5. Iš jų – 2–4 geri daigai. Hmm, gal ir mažoka. Va taip žmogus ir tampa maniaku. O mažųjų galima ir daugiau. Tik sodinti tikrai nėra kur. Įdomu, kaip pomidorai augtų GŽ metodais: išpjauti pievoje skylutę, pasodinti pomidorą, apdėti kartonais ir mulčiuoti?.. Teks pamėginti.

JIS: Taip, mėginu skaičiuot.
05-01, nors esą netikusi diena, bet kad laiko buvo, persodinta:

• Marmande (ankstyva aukštaūgė veislė; vaisiai mėsingi, raudoni, skanūs, 150–170 g svorio, plona odele; vegetacijos periodas – 70-75 dienos; auginami lauke ir šiltnamyje) – 14;
• Toliman H (naujas labai derlingas vidutinio aukščio (apie 1,5-1,8 m) olandų firmos „Bejo Zaden“ hibridas. Galima auginti lauke ir paprastų konstrukcijų nešildomuose šiltnamiuose. Vaisiai šiek tiek pailgos formos, apie 110 g svorio, vienodi, kietoki, skanūs) – 8 (tiek ir tebuvo išdygę, esą kažko);
• Red Cherry (ankstyva aukštaūgė veislė; tinka auginti pastatomuose vazonuose, auginant lauke parenkama vieta saulės atokaitoje; dera gausiai; vaisiai smulkūs, apvalūs, raudonos spalvos, labai skanūs. Augalas tvirtas, krūmo formos, auginamas šiltnamiuose ir lauke) – 37;

05-08, jau tinkamą dieną, Jai perskaičius, kad reikia sodinti giliau, beveik iki pirmųjų netikrųjų lapelių:

• vad. Birutės margieji (tikrojo pavadinimo nežinau) – 22;
• Golden Cherry H (ankstyvi vyšninių pomidorų hibridai, auginami šiltnamyje [kurio neturim]; 50–70 cm aukščio; vaisiai smulkučiai, 20–30 g svorio, puikaus skonio; reikia genėti ir rišti; kad keras ilgiau derėtų, reikia nuolat išskinti prisirpusius vaisius) – 32.

Kiek išpikiuota pas Ją – nežinau.

JI: 2012-05-10. O pas mane ne taip jau ir daug:

• Arcado H – atrodo, bus aukštaūgiai, auga neblogai, tik kažkokie ištįsę.
• Ola Polka – mažučiai daigeliai, bet ganėtinai tvirti.

Iš viso gal tik 50. Lyginant su Jo pomidorų kiekiu, smulkmena.

Kiekvieną rytą vakarą paglostau, t. y. patapšnoju, kad per daug neištįstų. Tapšnoju ir didžiuosius, ir mažuosius; net ir agurkus, ir 4 arbūzus patapšnoju.  Ir kodėl žodis tapšnoju iškart siejasi galvoje su įžymiąja Pakso fraze „šiku ir tapšnoju“? Bet aš tik tapšnoju. Tegul stiprėja.
Beje, labai ieškojau, kur pradingo vienos veislės pomidorai harilik tomato. Užsirašiau, kad sodinau, bet neberandu ant jokio dėžutės su daigais tokio užrašo. Keista, galvoju, kažkur dingo. Po pusantro mėnesio paieškų atradau: pasirodo, harilik tomat estiškai – valgomieji pomidorai (taip lietuviai rašo), arba ordinary angliškai. O veislė yra Golden Cherry H, t.y. auga pas Jį (žr. aukščiau).

Apie šunišką gyvenimą

JIS: Mūsų galvose vis dar tupi supratimas, kad šuniškas gyvenimas – blogas, net labai blogas gyvenimas: visokios grandinės, būdos, žvarbios žiemos ir pliki kaulai tuoj atminty iškyla.
Bet juk tai nebetiesa. Va drybsai sau atokaitoj pašerta, nori – išsimaudai, nori – paslampinėji, kur širdis geidžia, ir vėl drybsai – šalia bijūno.
O dar su tavim žaidžia, dar visaip kaip glosto, kalbina, giria...
Ech, visai geras pasidarė tas šuniškas gyvenimas, vos ne komunistinis: duoda, kas geriausia, o tedarai tik tai, ką nori.

Lysvių daryba

JIS: Kai tik pradėjom viską neribotais kiekiais sėt namie, man iš karto įsimetė galvasopė: o kur visa tai susodinsim???!!!
Pernai teturėjom vieną buv. šiltnamį (tiek tespėjau žemės parengt: išpurtyt visas varpučio šaknis etc.)
Viena lysvė atsirado praeitą rudenį, ten, kur augo bulvės. Dar vieną irgi rudenį sukasėm, pavasarį tereikėjo tik perkast ir nesupuvusias velėnas iškratyt. Palygint lengva. Bet jos jau atiduotos svogūnams.
Reikia dar! Ir daug.
Ir kitą šiltnamį parengsiu (pernai ten baisiai puikiai vešėjo varputis, net nemėginau su juo iš pagrindų kovot, t.y. raut, tik nupjautą žolę verčiau ant viršaus; šį pavasarį patikrinau: purumas žemės po tuo papuvusio šieno sluoksniu – neapsakomas; va dabar jau varputis keliaus iš ten su šaknim).
O kaip randasi lysvės vidur pievos, matyt nuotraukoj: kasi ir iškratai velėnas. Viskas paprasta. Bet kai praeitą savaitgalį buvo tokie karščiai, tas kratymas – ne maloniausias darbas.

Pomidoriukai 2012 (ikilaukinis laikas)

JO prae scriptum: Patinka man pomidoriukai labiau negu pomidorai. Puskąsnis – puiki prikanda. Pernai pavyko užsiaugint šiek tiek geltonųjų. Šįmet abu norėjom – kuo daugiau:)

04-30

Balconi Red F1. Pakelį sėklų padovanojo kolegė; ačiū! Labai įspūdinga nuotrauka ant pakelio – iškart pilna burna seilių; o aprašą radau tokį: apie 60 cm aukščio, atsparūs ligoms; tinka auginti balkonuose ir terasose; vaisiai kvapnūs, apvalūs, ryškiai raudoni, be dėmių, gero skonio. Nors skirti balkonams ir terasoms, gal nieko baisiai blogo neatsitiks, jei pasodinsim paprasčiausiai lauke.
Būdamas individualistinio principo šalininkas, sumirkiau 20 sėklų ir po trejeto dienų pasėjau į 4×5 formą. Sudygo 18. Manau, puikus nuošimtis. Ir kas patiko – vos išdygę, daigai ėmė leist vad. antruosius lapelius.
Šituos vienintelius iš pomidoriukų aš ir tesėjau. Kitus – Ji. Ir kitu principu.
JI: Pasėjau miškus. Pro šalį praeidama, vis mėginu kokį silpnesnį išrauti; po vieną, kad širdies neskaudėtų. Atrodo, lyg būtum pasirengę pramoninei daržininkystei. O šiltnamio, bent jau apdengto plėvele, taip ir neturime. Ir nelabai žadame turėti. Bet turiu idėją: apdengti šiltnamį tik iki pusės – apsaugoti nuo vėjo ir nuo šalnų, kurios, anot jo, pažemiui formuojasi. Gal pavyks. Neprivažinėsime palaistyti, atidaryti uždaryti. O norisi viską išmėginti. Pradedančių daržininkų problemos. Tikiuosi, kad ši euforija truks tik keletą metų. Ateisime į protą.
JIS: O gal tik šių metų užtektų? Kai pasižiūriu į tuos miškus, kurie dar turės būt, Jos mėgstamu žodžiu tariant, išpikiuoti, – pramoniniai šiltnamiai ima vaidentis.
05-09 persodinau savuosius Balconi Red (vieną – tiesiai vazonan, mėginsiu augint ten, kur dera, – balkone), taip pat Jos sėtą Vilmą (žemaūgių derlinga veislė, skirta auginti vazonuose kambario sąlygomis ir balkonuose; krūmai kompaktiški; vaisiai apvalūs, skaisčiai raudoni, iki 15–20 g svorio; tikiuos, ir lauke augs) – dar 30 daigų.
Kad visus (pomidorai + pomidoriukai) suskaičiuočiau, jau ir kalkuliatoriaus prireiks: 18 + 30 + 14 + 8 + 37 + 22 + 32 = 161. Neblogai:)

Cukinijos, moliūgai, arbūzai (ikilaukinis laikas)

cukinijos, 04-30

JIS: Pernai buvom pasodinę dvi cukinijas. Vieną pribaigė kurmis, o kita net kelis vaisius užaugino.
Šįmet (antrais daržininkavimo metais gal ne tik mums, bet ir kitiems galvos susisuka?) iš Jos mamos gavę sėklų pasėjom: aš 8, o Ji dar 6 (savaitgalį pamirkę, 04-23). Po savaitės išdygo ir ėmė augt ne dienom o valandom. Manoji dalis buvo sėta į atskirus indelius, tad nesiruošiu persodint (tegu pasikankina pindami šaknis; persodinti į dirvą galės pasijust visiškai laisvi), o Jos į vieną bendrą ir dar du mažiulius. Gegužės 1-oji – tarptautinė cukinijų persodinimo diena; su švente! Praverčia net gėlių vazonai:)

Manot, čia viskas? Dar ir moliūgų prisėjau (tiek pat pamirkęs; irgi 04-23). 4+3. Irgi per savaitę sudygo. Visi.
Sodinsim kur nors vidur pievos. Visai gražiai turėtų atrodyt žaliam fone:)
Ir dar ne pabaiga. Dar ir arbūzų Jinai pasėjo tą pačią 23 dieną. Trys jau išdygę, nors ir neatrodo tokie milžinai kaip cukinijų ir moliūgų daigai.

moliūgai,  05-01

persodinta cukinija, 05-02

JI:  Cukinijos mane pakerėjo. Augimo tempais. Iš vakaro nieko, iš ryto – jau kokių penketo centimetrų ūgio. Ypač, jei lyginsi su salierais, kurie per mėnesį dar ir tikrųjų lapelių neišleido. Teko cukinijas, neišleidusias dar tikrųjų lapelių, persodinti į didesnius indus. Ir mėnulis blogas (vad. tuščios dienos), ir cukinijos dar nepaaugusios, bet kad lipa iš tų juokingų dėželių nuo pyrago. Kitais metais iš karto sėsiu į dideles dėžutes. Jis piktinosi, kad persodinėju į litrinius kibirėlius nuo majonezo: „Kur gi tu juos sudėsi, palangių neužteks.“ Neužteks. Sukroviau į didelį indą ir išvežiau pas Jį. Vienas Jo kambarys jau paverstas daigykla-pikykla, įspūdingai atrodo.
JIS: Taip, vaikai iškeliauja, daržovės atkeliauja:)