SODAS — NE DARBOVIETĖ!
JI
: Dukterėčia, sužinojusi, kad žadu pirkti sodą, atsiuntė nuorodą į gamtinės žemdirbystės svetainę. Netgi užsiregistravau, kad galėčiau skaityti forumus. Perskaičiau Nikolajaus Kurdiumovo knygą Protingas daržas. Na, ir nusprendžiau pabandyti – tai yra, turėti daržą ir jame derlių be jokio kasimo, ravėjimo ir laistymo.
JIS
: Graži svajonė! Bet dirbti vis tiek teks. Kad ir žolę pjaut.

2012-05-30

Svarainiai

JIS: Jau pernai priskyniau tikrai nemažai svarainių. Iki šiol bent jau mano šaldytuve yra supjaustytų ir užpiltų cukrum (praskiedus atsigert skanu). Aišku, racionaliau būt buvę nusunkt skystį, o skilteles sudžiovint, bet kad per daug vargo:)
Dalis (1/3?) svarainių auga mūsų teritorijoj, dauguma – už ribų, bet mūsų įtakos zonoj, t.y. arba elektros tinklų (ne per toliausiai nuo aukštos įtampos stulpų), arba savo sklypus užmiršusių kaimynų (kurių sklypai apaugę berželiais, karklais ar pušim) žemėj. Pastarieji – kokie yr, tokie ir telekie, o va tie svarainių krūmeliai, kurie auga mūsų teritorijoj, – tuos galima ir pakultūrinti, t.y. pamėgint formuoti. Pamėginau (žr. kairėj). Mezga ir pakultūrinti (žr. dešinėj). Svarainių šįmet bus.
P.S. (06-24). Vakar išpyliau klozetan didelį bokalą svarainių skiltelių (iš rudens supjaustęs užpyliau cukrum, jokių pakaitinimų; laikiau šaldytuve, kuo puikiausiai išsilaikė) – atsigert skanu, vis užpili vandeniu, pamaišai, nugeri, o kai, taip sakant, skonis išsunktas, ką daryt? Džiovint? – per daug rūpesčių. Valgyt? – bent man, neskanu. Nebent kokį (paprastą) pyragą būtų galima iškept? – nežinau recepto. — Dar trys 0,75 l stiklainiukai šaldytuve, o ruduo vis artyn, artyn, artyn... – bent jau pernykščius iki kol šiųmečiai ims gelst turėčiau pribaigti. Išsigelbėjimas – pyrago receptas?

Lauk!

JIS: Prae scriptum: Kaip greit tas laikas bėga, deja! Nespėsim mirktelt, o jau rugpjūtis:)

05-27; kas nutiko po beveik savaitės, žr. čia
05-27
Praeitą savaitgalį Jos mašina buvo pridėta visokių sėjinukų. Reikia vežt sodan ir sodint į dirvą; gana namie ant palangių ir pan. auginti. Aišku, visai nedaug tilpo, bet juk svarbiausia – geri norai.
Iškeliavo cukinijos ir moliūgai; ir du arbūzai. Dar du arbūzai ir viena cukinija liko ant Jos palangės; kur reiks sodint? (Padaryta eilė pilna, deja. Ką daryt? Ji juk pasakė: gana plėstis su lysvėm/vagom į vakarus! Ilgint? Skersuot? Nežinau. Racionaliausia būtų dar vieną siaurąją lysvę iš kairės padaryt, bet tai jau plėtra į vakarus, ton pusėn, kurion Ji pasakė, kad nebevalia.)
Pradėjo keliaut pomidorai ir kt. Svarbiausia: lauk!, t.y. laukan, t.y. iš namų, t.y. į lauką.
Pomidorų [švelniai sakant] oi kaip per daug – prisodintas beveik visas vienas šiltnamis (liko 1/6) ir apie 1/2 lysvės; o likę namie dar 3/4 (nuo visų skaičiuojant) mažiausiai... (Žr. lysvių daryba – štai kuo užsiimu, laiko neskaičiuodamas, t.y. negalvodamas apie poilsį ar lietų; na, paguoda tokia: kitąmet šituo užsiimti nebereiks :-).) — Mėginau suskaičiuot, kiek dar mano namuos pomidorų likę – 123 — štai kiek likę, tikrai apie 2/3; neskaičiuojant kt., t.y. paprikų, patisonų, melionų.
nebežinau, kurį čia veislė, tik tiek – iš žemaūgių; 06-16

06-21: Tik trečią birželio savaitgalį paskutiniai pomidorai iš namų iškeliavo lauk. Gal ir per ilgai viskas užtruko, bet tikriausiai nieko blogo, nes orai buvo ne per šilčiausi. Dvi su puse lysvės ir šiltnamis prisodinta pomidorų. Kai kurie (Balconi Red) jau žydi, kai kurie (Toliman H) krauna žiedus. Persodinus stipriau nukentėjo tik kokie 10–20, daugiausia augę pas Ją ir visą laiką buvę viduj (saviškius išnešdavau balkonan pagrūdint). Kol kas viskas gerai, bet ar išties gerai tebus galima pasakyt tik tada, kai prisiskinsim nokint ar jau prinokusių – valgyt.

Savo noru

JI: Šiandien Skypu parašiau draugei rygietei. Klausia: kaip tu gyveni, kas naujo? — Sakau: tupiu sode. — O ji: aš tai vis dar važinėju riedučiais, dviračiu į darbą ir prie jūros, čiuožinėju pačiūžomis čiuožykloje, dar galvoju į aerobiką užsirašyti. Prie daržų nebuvau prisilietusi jau 10 metų. — Galvoju: ar tai mūsų, lietuvių, prigimtinis privatininkų bruožas: turėti kažką savo, viską kaupti?; ar mūsų, sovietinės kartos, sugadinta mąstysena, kai visi, kas turėjo žemės lopinėlį, jį mėgino visaip kaip išnaudoti?; o gal pamėginkime idealizuoti: Tado Blindos naują pastatymą visgi matėme, kad žemė lietuvio kraujyje ir dėl jos viską galime padaryti? Draugė, tiesa, rusė.
Aš vis pajuokauju: į senatvę prie žemės pradėjo traukti, vis artėji prie jos, ruošiesi...
O man įdomu sode. Nors kartkartėm paburbu: parduotos vasaros. Kad nors parduotos būtų, tai ne, savo noru ir be uždarbio. Malonumas dirbti.

Kad vanduo nežaliuotų

JI: kaimynė patarė: nudažykit konteinerį juodai ar apdenkit juoda plėvele arba įpilkit geriamosios sodos. Ir niekam nekenkia, ir nežaliuoja.
Kartais pabendrauti su kaimynais visai gerai, išgirsti naudingų patarimų. Googlas visagalis, bet VBP (viena bobutė pasakė) irgi cool!

2012-05-25

Konteineris

JI: Vakar pagaliau įsigijome konteinerį, IBC, 1000 litrų talpos. Laikysime vandenį. Laistymui ir galbūt prausimuisi ar indų plovimui. Žiūrint, koks vanduo bus. Žadame rinkti lietaus vandenį ir prisiurbti iš tvenkinio. Vandentiekio nėra. Šulinio irgi neturime. Bent jau kol kas. Ieškojau galinčio parduoti vieną konteinerį su pristatymu į vietą (sodą Vilniaus r.). Parašiau pagal skelbimus keturiems, atsiliepė tik vienas. Šaunuoliai, užklausiau penktadienį, o šį ketvirtadienį konteineris jau stovi mano sode. 210 Lt su atvežimu. Jaučiu, kad pradėsiu rašyti, kiek man tas sodas kainuoja. Ko gero, jau greitai būčiau į Turkiją nukeliavusi. Paskutinės minutės kaina.
JIS: Geras daiktas. Šeštadienį sudėliojau kojas, naujasis sodo kaimynas padėjo užkelt (nesunku, bet vienam nepatogu), o tada pripompavau vandens iš prūdo: išmėginau, kaip veikia siurbliukas; paaiškėjo, kad 50 m žarnos truputį per mažai – reiktų dar bent kokius tris metrus pridurt, kad nereiktų visaip kaip kuo tiesiau guldyti. Liko vienas svarbus darbas: padaryt, kad būtų paprasta ar į kibirą, ar į laistytuvą vandens prisileisti; be to, ir žarną kad būtų galima prijungti – būtų patogiau laistyti (spaudimo, regis, tikrai užtektų).

Šilauogė žydi

06-18
JI: Ir nors dar tik pirmieji metai, kai įkasėme į žemę (tik pavasarį Jis pasodino, laukėme per žiemą, kol žemė susmegs), viena šilauogė jau žydi. Ta, kairioji, Bluejay. Galbūt pražys ir dešinioji – Nelson. Sako, kad šilauogės turi augti bent jau poroj. Kita turėtų tikriausiai žydėti irgi. Lauksim.
JIS (06-21): Nesulaukėm. Nepastebėjau, kad kita būtų žydėjusi. Pagalvojau: na, tai ir iš matytųjų žiedų nieko nebus, nes juk kažkaip jos kryžmintis turėtų? Bet, pasirodo, klydau: jei gerai suskaičiavau, šešios šilauogės užsimezgę. Tai, pasirodo, visai nebūtina, kad abi žydėtų – morališkai šalia augdama ta nežydėjusioji parėmė, ir to užteko. :)

Bačkos, statinės, talpos ar dar kaip jas pavadinti

JI: Ir visgi Jis savo padarė – nudažė bačkas. (Kažkodėl man neskamba statinės ar dar kaip kitaip. Bačka yra bačka.) Dabar sode daug linksmiau buvoti. Pasižiūri – ir smagu pasidaro. Ir Jis patenkintas, ir šunė džiaugiasi. O pats procesas buvo netrumpas. Bačkos tai 1982 metų gimimo. Pirmiausia surišo rūdis, o tik kitą dieną nupurškė aerozoliniais dažais. Šviesos203 Solomonas!

2012-05-24

Jurginai

JIS: Mėgstamiausios mano gėlės. Ne tik todėl, kad vaikystėj pas senelius augdavo (vaikystės gėlės visad lieka gražios), bet ir dėl kultūristorinių priežasčių: XIX amžiuj jie Lietuvoj buvo laikomi dvaro darželių puošmenom. Beje, jei kam (skaitančiam popierinę kultūrinę spaudą) įdomu, – puikus istorikės Redos Griškaitės straipsnis „Kodėl jurginai?“ (Metai, 2011, nr. 8/9).
Taigi, Norfoj nusipirkau keturis, pagal žiedus patikusius. Pasodinau prieš mėnesį, tik du kol kas išlindo į paviršių, nors ir pamirkiau per naktį; matyt, kaip reikalas tie gumbai buvo padžiuvę. Nieko, sulauksiu.
Didžiulį kelmą padovanojo Jos bendradarbė (jau pradeda lįst); o mano bendradarbis – vienmečių sėklų pakelį. Žodžiu, ap(si)jurgininau iš visų pusių. Belieka laukt, kol ims žydėt – va tada ir ganysiu akis.

2012-05-23

Varnėnai

JI: Ir visgi varnėnai iš tiesų susisuko lizdą mūsų namuko palėpėje. Juokavau juokavau, kad jie vagia mulčią nuo mūsų pupelių ir neša ant stogo (tiksliau – į pastogę) lizdui, bet taip ir atsitiko. Dabar palėpėje cypsi paukščiukai. Ir, atrodo, jų daug. Ypač tai jaučiame rytais (nuo 4 ryto) - kai varnėniukai pradeda reikalauti maisto. Tada prasideda bruzdesys ir tėvelių trepsenimas, lesinimas ir vėlei varnėniukų reikalavimas lesalo. Taigi, praeitą savaitgalį penktą ryto aš jau gėriau kavą. Jis ištvėrė iki septintos. Neprisimenu, kad sode būtų anksčiau 9 atsikėlęs. O ir pirmas darbas, kurį padarė atsikėlęs, užkalė iškritusias iš lubų lentas. Skylė jau porą savaičių tiesiai virš jo galvos buvo. Padariniai – ant pagalvės. Taigi, yra ir pliusų...
Dabar laukiame, kol užaugs ir išskris. Labai jau reiklūs tie varnėniukai. O mulčo ant pupelių nebeliko – viską pavogė, tinginiai. Aišku, kam vargti, skabyti, jeigu jau gatavai padėta.
JIS: Ką padarysi, daugintis – stiprus instinktas. Gerbtinas, tuolab kad atitinka konservatorių diegiamą šeimos koncepciją apie pilną ir darnią šeimą:) O išvadindama varnėnus tinginiais Ji, manau, klysta: jie tiesiog naudojosi proga – arti ir lengviausia; na, argi tai tinginystė? racionaliausias sprendimas, žmogiškai vertinant.

2012-05-09

Pomidorai ir pomidorai (ikilaukinis laikas)

ant palangių ir stalo nebetelpa, 05-09
JI: ...ir pomidorai. Pikiuoju ir pikiuoju ir pikiuoju. Mano laisvalaikis tapo pomidorų pikiavimu. Marmande, Arcado, Toliman, Red Cherry, Ola Polka, Birutės dryžuotieji, mažieji, didieji, ankstyvieji, vėlyvieji, balkoniniai, šiltnaminiai ir lauke auginamieji, raudonieji, geltonieji... Pavadinimus tvarkingai rašome ant dėžučių, nes kitaip nebeatsirinktume. O galvoje jau košė. Akyse irgi. Tik ne košė, o pomidorai.
Deja, kol kas tik daigai. Gegužės 7, 8, 9 ir 10 tinkamos pikiavimui. Pagal mėnulio kalendorių. Aš irgi jau gyvenu pagal mėnulio kalendorių. Pripikiavom daugiau negu šimtą. Jis dar mėgina skaičiuoti. Aš nebe.
Jis jau pardavinėja turguje pomidorus. Aš dar tik daigus. Deja, abu tik šnekomis.
Sėjos išvados: sėti kiekvienos veislės (bent jau didžiųjų) ne daugiau kaip 10 sėklų, tikintis, kad sudygs tik 5. Iš jų – 2–4 geri daigai. Hmm, gal ir mažoka. Va taip žmogus ir tampa maniaku. O mažųjų galima ir daugiau. Tik sodinti tikrai nėra kur. Įdomu, kaip pomidorai augtų GŽ metodais: išpjauti pievoje skylutę, pasodinti pomidorą, apdėti kartonais ir mulčiuoti?.. Teks pamėginti.

JIS: Taip, mėginu skaičiuot.
05-01, nors esą netikusi diena, bet kad laiko buvo, persodinta:
  • Marmande (ankstyva aukštaūgė veislė; vaisiai mėsingi, raudoni, skanūs, 150–170 g svorio, plona odele; vegetacijos periodas – 70-75 dienos; auginami lauke ir šiltnamyje) – 14;
  • Toliman H (naujas labai derlingas vidutinio aukščio (apie 1,5-1,8 m) olandų firmos „Bejo Zaden“ hibridas. Galima auginti lauke ir paprastų konstrukcijų nešildomuose šiltnamiuose. Vaisiai šiek tiek pailgos formos, apie 110 g svorio, vienodi, kietoki, skanūs) – 8 (tiek ir tebuvo išdygę, esą kažko);
  • Red Cherry (ankstyva aukštaūgė veislė; tinka auginti pastatomuose vazonuose, auginant lauke parenkama vieta saulės atokaitoje; dera gausiai; vaisiai smulkūs, apvalūs, raudonos spalvos, labai skanūs. Augalas tvirtas, krūmo formos, auginamas šiltnamiuose ir lauke) – 37;
05-08, jau tinkamą dieną, Jai perskaičius, kad reikia sodinti giliau, beveik iki pirmųjų netikrųjų lapelių:
  • vad. Birutės margieji (tikrojo pavadinimo nežinau) – 22;
  • Golden Cherry H (ankstyvi vyšninių pomidorų hibridai, auginami šiltnamyje [kurio neturim]; 50–70 cm aukščio; vaisiai smulkučiai, 20–30 g svorio, puikaus skonio; reikia genėti ir rišti; kad keras ilgiau derėtų, reikia nuolat išskinti prisirpusius vaisius) – 32.
Kiek išpikiuota pas Ją – nežinau.

JI: 2012-05-10. O pas mane ne taip jau ir daug:
  • Arcado H – atrodo, bus aukštaūgiai, auga neblogai, tik kažkokie ištįsę.
  • Ola Polka – mažučiai daigeliai, bet ganėtinai tvirti.
Iš viso gal tik 50. Lyginant su Jo pomidorų kiekiu, smulkmena.

Kiekvieną rytą vakarą paglostau, t. y. patapšnoju, kad per daug neištįstų. Tapšnoju ir didžiuosius, ir mažuosius; net ir agurkus, ir 4 arbūzus patapšnoju.  Ir kodėl žodis tapšnoju iškart siejasi galvoje su įžymiąja Pakso fraze „šiku ir tapšnoju“? Bet aš tik tapšnoju. Tegul stiprėja.
Beje, labai ieškojau, kur pradingo vienos veislės pomidorai harilik tomato. Užsirašiau, kad sodinau, bet neberandu ant jokio dėžutės su daigais tokio užrašo. Keista, galvoju, kažkur dingo. Po pusantro mėnesio paieškų atradau: pasirodo, harilik tomat estiškai – valgomieji pomidorai (taip lietuviai rašo), arba ordinary angliškai. O veislė yra Golden Cherry H, t.y. auga pas Jį (žr. aukščiau).

2012-05-08

Apie šunišką gyvenimą

JIS: Mūsų galvose vis dar tupi supratimas, kad šuniškas gyvenimas – blogas, net labai blogas gyvenimas: visokios grandinės, būdos, žvarbios žiemos ir pliki kaulai tuoj atminty iškyla.
Bet juk tai nebetiesa. Va drybsai sau atokaitoj pašerta, nori – išsimaudai, nori – paslampinėji, kur širdis geidžia, ir vėl drybsai – šalia bijūno.
O dar su tavim žaidžia, dar visaip kaip glosto, kalbina, giria...
Ech, visai geras pasidarė tas šuniškas gyvenimas, vos ne komunistinis: duoda, kas geriausia, o tedarai tik tai, ką nori.

2012-05-03

Lysvių daryba

JIS: Kai tik pradėjom viską neribotais kiekiais sėt namie, man iš karto įsimetė galvasopė: o kur visa tai susodinsim???!!!
Pernai teturėjom vieną buv. šiltnamį (tiek tespėjau žemės parengt: išpurtyt visas varpučio šaknis etc.)
Viena lysvė atsirado praeitą rudenį, ten, kur augo bulvės. Dar vieną irgi rudenį sukasėm, pavasarį tereikėjo tik perkast ir nesupuvusias velėnas iškratyt. Palygint lengva. Bet jos jau atiduotos svogūnams.
Reikia dar! Ir daug.
Ir kitą šiltnamį parengsiu (pernai ten baisiai puikiai vešėjo varputis, net nemėginau su juo iš pagrindų kovot, t.y. raut, tik nupjautą žolę verčiau ant viršaus; šį pavasarį patikrinau: purumas žemės po tuo papuvusio šieno sluoksniu – neapsakomas; va dabar jau varputis keliaus iš ten su šaknim).
O kaip randasi lysvės vidur pievos, matyt nuotraukoj: kasi ir iškratai velėnas. Viskas paprasta. Bet kai praeitą savaitgalį buvo tokie karščiai, tas kratymas – ne maloniausias darbas.

2012-05-01

Pomidoriukai 2012 (ikilaukinis laikas)

JO prae scriptum: Patinka man pomidoriukai labiau negu pomidorai. Puskąsnis – puiki prikanda. Pernai pavyko užsiaugint šiek tiek geltonųjų. Šįmet abu norėjom – kuo daugiau:)

04-30
Balconi Red F1. Pakelį sėklų padovanojo kolegė; ačiū! Labai įspūdinga nuotrauka ant pakelio – iškart pilna burna seilių; o aprašą radau tokį: apie 60 cm aukščio, atsparūs ligoms; tinka auginti balkonuose ir terasose; vaisiai kvapnūs, apvalūs, ryškiai raudoni, be dėmių, gero skonio. Nors skirti balkonams ir terasoms, gal nieko baisiai blogo neatsitiks, jei pasodinsim paprasčiausiai lauke.
Būdamas individualistinio principo šalininkas, sumirkiau 20 sėklų ir po trejeto dienų pasėjau į 4×5 formą. Sudygo 18. Manau, puikus nuošimtis. Ir kas patiko – vos išdygę, daigai ėmė leist vad. antruosius lapelius.
Šituos vienintelius iš pomidoriukų aš ir tesėjau. Kitus – Ji. Ir kitu principu.
JI: Pasėjau miškus. Pro šalį praeidama, vis mėginu kokį silpnesnį išrauti; po vieną, kad širdies neskaudėtų. Atrodo, lyg būtum pasirengę pramoninei daržininkystei. O šiltnamio, bent jau apdengto plėvele, taip ir neturime. Ir nelabai žadame turėti. Bet turiu idėją: apdengti šiltnamį tik iki pusės – apsaugoti nuo vėjo ir nuo šalnų, kurios, anot jo, pažemiui formuojasi. Gal pavyks. Neprivažinėsime palaistyti, atidaryti uždaryti. O norisi viską išmėginti. Pradedančių daržininkų problemos. Tikiuosi, kad ši euforija truks tik keletą metų. Ateisime į protą.
JIS: O gal tik šių metų užtektų? Kai pasižiūriu į tuos miškus, kurie dar turės būt, Jos mėgstamu žodžiu tariant, išpikiuoti, – pramoniniai šiltnamiai ima vaidentis.
05-09 persodinau savuosius Balconi Red (vieną – tiesiai vazonan, mėginsiu augint ten, kur dera, – balkone), taip pat Jos sėtą Vilmą (žemaūgių derlinga veislė, skirta auginti vazonuose kambario sąlygomis ir balkonuose; krūmai kompaktiški; vaisiai apvalūs, skaisčiai raudoni, iki 15–20 g svorio; tikiuos, ir lauke augs) – dar 30 daigų.
Kad visus (pomidorai + pomidoriukai) suskaičiuočiau, jau ir kalkuliatoriaus prireiks: 18 + 30 + 14 + 8 + 37 + 22 + 32 = 161. Neblogai:)

Cukinijos, moliūgai, arbūzai (ikilaukinis laikas)

cukinijos, 04-30
JIS: Pernai buvom pasodinę dvi cukinijas. Vieną pribaigė kurmis, o kita net kelis vaisius užaugino.
Šįmet (antrais daržininkavimo metais gal ne tik mums, bet ir kitiems galvos susisuka?) iš Jos mamos gavę sėklų pasėjom: aš 8, o Ji dar 6 (savaitgalį pamirkę, 04-23). Po savaitės išdygo ir ėmė augt ne dienom o valandom. Manoji dalis buvo sėta į atskirus indelius, tad nesiruošiu persodint (tegu pasikankina pindami šaknis; persodinti į dirvą galės pasijust visiškai laisvi), o Jos į vieną bendrą ir dar du mažiulius. Gegužės 1-oji – tarptautinė cukinijų persodinimo diena; su švente! Praverčia net gėlių vazonai:)

Manot, čia viskas? Dar ir moliūgų prisėjau (tiek pat pamirkęs; irgi 04-23). 4+3. Irgi per savaitę sudygo. Visi.
Sodinsim kur nors vidur pievos. Visai gražiai turėtų atrodyt žaliam fone:)
Ir dar ne pabaiga. Dar ir arbūzų Jinai pasėjo tą pačią 23 dieną. Trys jau išdygę, nors ir neatrodo tokie milžinai kaip cukinijų ir moliūgų daigai.
moliūgai,  05-01
persodinta cukinija, 05-02
JI:  Cukinijos mane pakerėjo. Augimo tempais. Iš vakaro nieko, iš ryto – jau kokių penketo centimetrų ūgio. Ypač, jei lyginsi su salierais, kurie per mėnesį dar ir tikrųjų lapelių neišleido. Teko cukinijas, neišleidusias dar tikrųjų lapelių, persodinti į didesnius indus. Ir mėnulis blogas (vad. tuščios dienos), ir cukinijos dar nepaaugusios, bet kad lipa iš tų juokingų dėželių nuo pyrago. Kitais metais iš karto sėsiu į dideles dėžutes. Jis piktinosi, kad persodinėju į litrinius kibirėlius nuo majonezo: „Kur gi tu juos sudėsi, palangių neužteks.“ Neužteks. Sukroviau į didelį indą ir išvežiau pas Jį. Vienas Jo kambarys jau paverstas daigykla-pikykla, įspūdingai atrodo.
JIS: Taip, vaikai iškeliauja, daržovės atkeliauja:)