JI: Šiandien Skypu parašiau draugei rygietei. Klausia: kaip tu gyveni, kas naujo? — Sakau: tupiu sode. — O ji: aš tai vis dar važinėju riedučiais, dviračiu į darbą ir prie jūros, čiuožinėju pačiūžomis čiuožykloje, dar galvoju į aerobiką užsirašyti. Prie daržų nebuvau prisilietusi jau 10 metų. — Galvoju: ar tai mūsų, lietuvių, prigimtinis privatininkų bruožas: turėti kažką savo, viską kaupti?; ar mūsų, sovietinės kartos, sugadinta mąstysena, kai visi, kas turėjo žemės lopinėlį, jį mėgino visaip kaip išnaudoti?; o gal pamėginkime idealizuoti: Tado Blindos naują pastatymą visgi matėme, kad žemė lietuvio kraujyje ir dėl jos viską galime padaryti? Draugė, tiesa, rusė.
Aš vis pajuokauju: į senatvę prie žemės pradėjo traukti, vis artėji prie jos, ruošiesi...
O man įdomu sode. Nors kartkartėm paburbu: parduotos vasaros. Kad nors parduotos būtų, tai ne, savo noru ir be uždarbio. Malonumas dirbti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą