Svogūnų derlius

JI: Mama pernai parodė gražią iniciatyvą – nuravėjo svogūnus. Niekas nesitikėjo, kad vasara bus tokia karšta – toks jausmas, kad jie sušuto žemėje. O ir dydis juokingas – kokius pasodinome, beveik tokius ir iškasėme. Išvada: svogūnų daugiau neravėsime, tik mulčiuosime.
JIS: Visiškai pritariu.

Tulpių mėgėjos

07-23

10-18

JI: Buvo tulpės. Ir tulpių nėra.
Labai džiaugėmės pirmaisiais iškastais pasidauginusiais svogūnėliais. Pasirodo, džiaugėmės ne tik mes. Atvažiavę sodinti dėželę rūsyje radome visiškai tuščią. Pradžioj negalėjome patikėti. Jis sako, gal kur kitur padėjau. Nepadėjo, jas sugraužė pelės. Galėtumei žmogus džiaugtis, kad bent veltui nenuėjo – pasimaitino gyvūnėliai, bet neišeina. Šįkart ir jis supyko – sutiko, kad nupirkčiau žiurknuodžių.
O pasodinom tris mano naujai nupirktąsias ir laikytąsias kambaryje – mėlynas.

Šitaip, šitaip, va ir va kaip Franzas Kafka žydi

JIS: Vakar vakare buvom nuvažiavę palaistyt šiltnamio.
Žiūriu, ogi mano Kafka jau pražydęs. Aišku, ne taip, kaip paveiksliuky, bet vis tiek gražu.

Rudbekijos

+ žiogas ir inachis io

JIS: Šeštadienio pokalbio nuotrupa (Ji ketvirtadienį buvo kine, „Vingy“ žiūrėjo Žigolo, akcijinį, už 9 Lt; kad neužmirščiau, iškart sukonspektavau):

– Labai simpatiška komedija su Woody Allenu; su dramos elementais ir žydų tradicijų intarpais; nors tos dramos ir nebuvo, greičiau melodrama, komiška.
Tai va, pagrindinis veikėjas vardu Fioravantis; išvertus (gal iš italų?) reiškia:  rudbekija, kuri žydi dideliais geltonais žiedais. Tai va tas Rudbekija ir buvo žigolo.
– Tikrai? Nežinojau.

Sekmadienį nufotografavau (yra ir tik geltonais žiedlapiais, bet šitos gražesnės pasirodė), o pirmadienį pamėginau tikrint, bet kad rudbekija ir itališkai rudbekija.
—  Tikras casus, lotyniškai tariant :)

Šiųmetės braškės

06-22

JIS: Braškių pusantros lysvės (16 žingsnių iš viso). Antram lysvės gale buvo žemuogių, bet pernai rudenį sunyko, o pavasarį taip ir neatsigavo (dvimetės?).
Uogų visai nemažai, nors ir apyrūgštės. Man tai skaniausia, kai nusiskini, nupūti ir tiesiai burnon.

Labai reti paukščiai – pirštenos

JIS: Šeštadienio pavakarė. Ji sėdi prie stalo palei langą ir nežinau kelintą kartą šįmet peržiūrinėja dėžutę, ką ten dėžutę – dėžę, kurion sudėti sėklų pakeliai: gal dar ką galima sėt?
Staiga:
– Žiūrėk, žiūrėk, kokie nematyti paukščiai ant tavo pagaliukų tupi!
– Kur?
– Žiūrėk, ant pagaliukų.
– Taip taip, pirštenos.

Silpnybių paliudijimas

JIS: Visi mes turim silpnybių; kas 128-ą palaidinę iš silpnybės nusiperka, kas 15-ą sąsiuvinį langeliais, į kurį taip nieko ir neįrašo; yra ir kitų silpnybių.
Pamačiau lelijų; na, paveikslėly tooookios gražios... Nežinau, ar pasodintos beatsigaus (baisiai sudžiūvę svogūnėliai) – ims augt – tuolab pražys, bet vis tiek: paveikslėliai tokie gražūs!


Ir dar keli svogūnėliai:
nesuvokiu, kas tai turėtų būt (užrašyta: margoji tigrenė), bet vaizdas labai gražus:)

P.S. Kuo puikiausiai suvokiu, kad nuolaidos taikomos toms prekėms, kurių galiojimo laikas besi/pasibaigęs. – Neišdygs? – Tikrai nieko (t.y. Norfos), išskyrus save, nekaltinsiu; ir savęs – ar reikia? – gal nekaltinsiu.

O gal pražydės?.. Na, bent viena šįmet pražydėtų, ir tai jau būtų šis tas.

What is What: pirma vasaros diena

06-08



06-08

bijūnai: regis, šalna kai kuriuos pumpurus pribaigė, bet – ir liko; vasaros pirmąją dieną vienas iš tų, kuriuos vadinu bordo, jau prasiskleidęs; po savaitės – tas žiedas jau bus nužydėjęs; taip ir nepamačiau (ir nepamatysiu, kai kiti nužydės); reiktų į tuos žiedus žiūrėt kasdien – gėrėtis ir suvokt, kad jie žydi ir nužydi, ir tiek, ir taip turi būti;

• lelijos: man patinka va būtent tokios, senovinės spalvos lelijos, bet beveik visi žiedai nušalo; [06-08] du, skirtingose vietose, tepražydo:

06-08

nežinau, apie kitas gėles vargu ar verta rašyti (na taip, šalia durų kabančios patunijos jau žydi, gražiai žydi); kita:

braškės: žydėjimas jau persirito per vidurį: daugiau užmegztų negu žydinčių; manau, po poros savaičių jau bus valgomų; — JI: pirmąsias paragavome jau birželio 8-ą;

bulvės: jau irgi arti pusės kelmų su žiedais; koloradų – saikingai; neatsimenu, kad taip būtų: vos ne tuo pat laiku žydi braškės ir bulvės;

pupelės – 8/10 sudygusios; — JI: o šparaginės-krūminės taip ir nesudygo. Jų vietoj neapsikentusi birželio 8-ą pasėjau jau ketvirtą kartą agurkus;

česnakai – jau pasirengę leist tą centrinį ūglį su žiedu;

svogūnai – viskas tvarkoj, auga, po 3–4 laiškus jau išleidę; per tankiai susodinom, per tankiai; — JI: Jis vis: viskas per tankiai, o man atrodo: ne taip jau blogai;

pomidorai (o! taip; jų daug) –  žydi arba su žiedais maždaug pusė, nesvarbu, šiltnamy ar lauke pasodintų;

paprikos (irgi vienur ir kitur pasodintų) – gerai, krauna žiedus, bus;

agurkai – nors aš to nejaučiu, bet Jos supratimu, liūdnas reikalas: dalis neuždengtam šiltnamy neprigijo, o prigijusieji vos vos auga... Žodžiu, kaip suprantu, su agurkais – blogai. [Viešai nesigiriu, bet šiltnamy visiškam kampuky persodinti trys mano afrikiniai agurkai visai gerai įsikūrė.] — JI: su agurkais labai blogai. Keturis kartus sėjau ir daigus sodinau; nieko. Prasti šiemet man metai – neagurkiniai. Jam tai kas, Jis džiaugiasi pomidorais, o aš grynai agurkinė. Man pomidorai buvę nebuvę. Taigi šie metai – Jo metai;

o! saulėgrąžos – – dygsta; sudygs ir kitos; tikiu: bus graži Eilė! — JI: aš siūliau į nesudygusių tarpus dar prisėti, dar galima, bet kur gi Jis klausys – laukia...;

Pala, kas dar? Reikia atraportuot, kad šilauogė tik vieną žiedą šįmet sukrovė (pernai – tris)? O tiek dirbau...— JI: ilgai prisimena, ką prieš trejus metus darė...

JOS papildas:

• laiškiniai česnakai – o šiemet pagaliau sudygo laiškiniai česnakai; trejus metus mėginau sėti, ir pagaliau šiemet – sėkmė. Regis, jie daugiamečiai, tai jeigu pasiseks – užsiveisiu;
• dašiai – labai džiaugiausi peržiemojusiais ir vėl sužaliavusiais dašiais. Kaip ir laiškinius česnakus, jau treti metai mėginu užveisti. Iš ryto apsidžiaugiau apžiūrėjusi – peržiemojo. Po pietų Jis išravėjo; — JIS: Norėjau išravėt piktžoles, o kad tarp jų ir stebuklingųjų dašių esama, – na, nežinojau, ir tiek; labai atsiprašiau;
• kopūstai žiediniai – puikiai auga. Na, o paprastieji kažkodėl prastokai;
• salotos neblogai tarp braškių įkištos. Laistyti reikia, bet ką padarysi. Nuvažiuojam tik savaitgaliais;
• ridikėlių – jau antrą partiją valgom; bet, reikia pastebėti, kad šiltnamyje neverta auginti – nėra kas palaisto. Daug geriau lauke po agroplėvele auginti; — JIS: jau valgom? – tai kad aš šįmet nė vieno ridikėlio nesuvalgiau; nemėgstu ridikėlių;
• brokoliai – tarsi sudygo kažkas panašaus į brokolius. Atrodo, Jis ne viską spėjo sukasti. — JIS: o kas yra brokoliai? :)
• žirniai – puiku, jau žydi;
• morkos – po dviejų sėjimų pagaliau sudygo. Tikrai teks retinti; — JIS: būt gerai, kad: ir išretinti, nes kol kas Ji buvo per atlaidi morkoms. :)
• aisbergo salotos – sėjau du kartus, tai atradau birželio 8-ą dvi sudygusias, – ir tai gerai.

O šiaip sausa, labai sausa. Šltnamį palaistom, o daržus – vis tikimės – lietus palaistys. Bet pas mus Bermudų trikampis: visur lyja, o čia – sausa.
Tiesa:

• uodai – birželio pirmai buvo dingę. Ir savaitgalį prieš ir dar vieną po;
• mašalai – vakarop puola kaip pasiutę. Girdėjau, Druskininkų miesto meras siūlė vienintelę veiksmingą priemonę nuo mašalų – gvazdikėlių aliejų. Tai ir vaikštom veidus išsimozoję gvazdikėlių aliejumi. Dar ir šunę išmozoju, bet vis viena saulei vos pradedant leistis ji mauna į namuką ir slepiasi nuo jų ant kušetės. Na, o aš laikau uždarytas namuko duris – kad neprisileistume.

Tai tokia ta birželio pradžia.

Tulpių priežiūra

JI: Rašau, kad nepamirščiau aš. O gal ir Jis.

Tulpių priežiūra:
1. Sodinti tik rudenį.
2. Pražydėjusias – nukirpti, paliekant 2 apatinius lapus svogūnėlio maitinimui.
3. Iškasti liepos mėnesį.
4. Sudėti į dėžutes su dugnu iš sietelio. Džiovinti 20–22 laipsnių temperatūroje vėdinamoje patalpoje.
5. Po 2–4 savaičių – pašalinti senus lukštus ir šaknis. Nepažeisti.
6. Padėti į tamsią 18–20 laipsnių temperatūros patalpą.
7. Eiti į 1.
PROFILAKTIŠKAI fungicidiniais tirpalais (20 g / 10 l vandens) rekomenduojama tulpes palaistyti įdrėkus dirvai po ilgalaikio lietaus.

P.S. Jam buvo įdomu – ar reikia tulpes iškasti...

JIS: Ačiū! – savo ir kitų tulpių augintojų vardu :)
Atsitiktinai tos tulpės atsirado. Kai daugmaž sutvarkiau laiptelius į rūsį (dar nebaigta, kaip matot), aplink sienelę prisivertė žemės. Na, viens du užaugtų žolė – būtų viskas tvarkoj, o dabar – tarsi prašosi kas nors pasodinama. Tai va kai pernai rudenį Paberžės Norfoj pamačiau tų fioletinių tulpių atvaizdą, ir pagalvojau: ogi kodėl ten negalėtų būt tulpių? Aprėmintų neišvaizdžią sienelę, akis grožėtųs žiedais, o ne mano prastu darbu (bent pavasarį). Praeitą rudenį ir pasodinau. Kuoliukais apsaugot tulpės, kad šunė neišmindžiotų, šį pavasarį sugalvojo Ji. Šaunuolė! Labai gerai.
Beje, net naudos buvo – Jos mamą su Motinos diena pasveikinom įteikdami nepirktinių tulpių puokštę.
O dėl priežiūros, 1 punktas – jau, 2 punktas – jau. Dabar reikia laukt liepos mėnesio.

07-24: mėnesio pirmoj pusėj svogūnėlius iškasiau, nes likę lapai jau visai buvo sudžiūvę. Rūsy laikau, vėsesnės vietos nėr. Dabar belieka laukt, kol nuspręsiu: jau ruduo. Nors sunkesnis kitas klausimas: svogūnėlių prisidarė per daug, kur dalį jų teks dėt?

Šalnos

JI: Deja, deja. Ir jurginus, ir kanas pakando šalnos. Net bijūnai buvo nuleipę. Bijūnai, tikimės, atsigaus, na, gal ir kitos gėlės. Tulpės tik gražiai žydi, joms nusispjaut į šalnas.
JIS:  Dėl kanų ir jurginų – jau pasodinau vėl lauke su daigais (jurginų tai tik du kelmeliai tokie buvo, kiti ne), tad to ir reikėjo tikėtis, šalnų pavasarį juk turi būt, ypač kai obelys susiruošia žydėti. Nieko nepadarysi. Manau, išleis naujus ūglius, ir viskas bus tvarkoj.

Apie sėklas

JIS: Kartkartėm pasišaipau iš Jos, esą sėklų visokių jau turi dešimčiai metų į priekį, bet ir pats ne ką esu atsparesnis. Vis ką nors irgi nuperku, kai akis užkliūva vaikštant po parduotuvę.
Vis dėlto jei jau pirkt sugalvoji – tai pirkt reiktų specializuotose parduotuvėse, nes: va pernai pirktos paprikų sėklos – pasėjau po 10, o teišdygo ir stiebias po vieną.

JI: Su paprikom šiemet ir man nelabai pavyko. Manau, todėl, kad kambariuose dygimui per šalta temperatūra buvo. Na, o darbe visai neblogai sudygo. Sėjau po dvi į vieną, maniau – ech, tikrai nesudygs visos. Sudygo. Visos. Po dvi viename. Išpikiavau. Bet paprikos tikrai nemėgsta būti judinamos. Tos, kurios liko nejudintos, mažuose indeliuose daug geriau auga už persodintąsias į didesnius. Bet susivėlinom su paprikom, susivėlinom. Dar tik po 4 tikruosius lapelius turi. Bet juk nepriversi išdygt, jeigu nenori.

2014-ųjų bulvės [beveik] pagal Ją

[JIS: „Beveik“ todėl, kad sodinau aš; bet beveik taip, kaip Ji liepė, na, gal centimetru giliau; ir pirmąkart gyvenime sodindamas bulves drėkinau duobeles – žemė visiškai visiškai sausa buvo; Ji neprieštaravo.]
JI: Pirkom bulves VINETA, nes kitų Ingridos taip pat rekomenduojamų ankstyvųjų ADORA  negavome. Nei šiaudų, nei šieno neturėjome, o ir žolės dar nepjovėme, tad teko pasitenkinti užberiant žeme. Pelenais JIS pabarstė – čia pagal mane. Kažkur perskaičiau, kad pelenai saugo nuo kolorado vabalų. Kaip – nebepamenu. Tarsi pabėga, o gal nusigalabija. Žole užmesime vėliau. Žodžiu, išėjo šiemet miksas – nei pagal Jį, nei pagal mane (o gal atvirkščiai: ir pagal Jį, ir pagal mane, bent kol kas). Lauksime derliaus.

Literatūriniai jurginai

JIS: Meilę jurginams esu išpažinęs ne kartą; čia vienas išpažinimų.
Jau šešis kelmus/kelmelius turiu, dauguma dovanoti, dalis – pirkti (kurių žiedai man atrodė gražūs).
Sekmadienį vakare važiuodami sodan stabtelėjom „Iki“ ko nors valgomo nusipirkti. Eidamas pro atitinkamą stendą žiūriu – jurginai „Franz Kafka“. – Na ar galėjau nenusipirkti?

Pagalvojau: turiu Kafką, žinau, kad yra geltonas „Vaižgantas“. – Kodėl nepamėginus imt kaupti kolekcijos? Jurginai, pavadinti rašytojų (o gal ir literatūros kūrinių personažų) vardais?
Jei turėtumėt patarimų – būčiau labai dėkingas.
JI: Kažin ar yra jurginų moteriškais vardais; tai tik vyrų prerogatyva? Žinau katiną, vardu Katė, tai kodėl gi negalėtų būti jurginas, vardu Kamilė ar Sigutė (nepyk, brangioji, tai juk graži gėlė)?

Mylėk artimą savo

JIS: Nežinau, ar šv. Pranciškus mylėjo kėkštus, špokus ir kieles, bet gal mylėjo, turėjo mylėt, nes sakoma, kad – mylėjo paukščius; ant Oskaro Milašiaus rankų ir pečių Paryžiuj tikrai netūpdavo kėkštai, špokai ar kielės; kiti paukščiai tūpdavo, o jie broliai ir seserys tiek pat, kiek mes broliai ir seserys. — Kame?

← Gavom dovanų keturis inkiliukus. Žaislinius, tiesą sakant. Gavom, tai negi išmesi? Reikia panaudot (panaudot žvelgiant iš mūsų, ne paukščių pusės). Susukau varžtelius, dar ir suklijavau, kad stipriau laikytųs, – ir vis tiek maža pasirodė. – Na, nenorės nieks iš paukščių įsikurt tokiam daikte. – Prikaliau tikrą daiktą – po šakelę: kad būtų kur nutūpt, o jau tada gal ir lįst pro tą angą vidun noro atsiras? →

Jei bent viename kas įsikurs, būtinai pridursiu P.S.

JI: Neįsikūrė. Inkilėliuose. Įsikūrė namuke, palėpėje, kaip ir kiekvienais metais. Varnėnai.
Bet namukas su inkilėliais vis vien linksmiau atrodo.

Juokai, ir tiek

JI: O bulvės, taigi, visiškai nenusisekė :) Pririnkom pusę kibiriuko slyvos dydžio. Še tau, ir tradicinis sodinimas. Šiemet sodinsiu vėl aš, Jo neprileisiu.
JIS: Ir nesiartinsiu. Prisiminęs, kaip tempiau bulves iš „Maximos“ blynams, kuriuos kepėm per Užgavėnes (nelabai traškūs išėjo, bet ką padarysi; iš „slyvų“ būt traškesni išėję?).
P.S. Va net krepšį tikrosioms-didžiosioms-būsimosioms bulvėms nupirkau.

2014-ųjų sezonas prasideda

2013-ų ruduo; va dėl tokio natiurmorto verta ten krutėt ir kapstytis!
Taigi gražu, ar ne?
[Viržiai, vardu Garden Girls :) ]

JIS: Sodas gretintinas su kokiu nors teatru, pvz., operos ir baleto, nes irgi kasmet turi savo sezoną, tik jo, sezono, pradžią ir pabaigą lemia ne kalendorius, o orai.
Šių metų mūsų sodo sezonas prasidėjo pirmąją kalendorinę pavasario dieną.
Buvom. Ir važiuodami jautėmės labai labai protingi: ne, tokių kvailysčių kaip pernai nebedarysim (balandžio pabaigoj buvom taip įklampinę mašiną, kad kaip išsikapstėm – geriau neprisimint): iki posūkio, tada aš išlipu ir einu tikrint, kiek privažiuotina. Neprireikė! Abiem buvo visai ir visiškai aišku: ramiausiai galima važiuot ir privažiuosim. Privažiavom.
Nors kalendorinės žiemos pabaiga buvo net labai šilta, augalų vegetecija dar, galima sakyt, neprasidėjusi. Net tvenkinys dar užtrauktas ledu. Kur, kurioj lysvėj, pernai rudenį pasodinti buvo česnakai – neprisiminėm, dar nesudygę; vieninteliai pradžios ženklai – po kelis raudonus pimpiliukus, jau išlindusius bijūnų kelmuos, taip pat ir kelios tulpės jau šį tą iškišusios.
Ką nuveikėm? Savaitgaliui išsinuomotu plaunamuoju siurbliu (ar kitaip tas įrenginys vadinas?) išploviau mūsų lovas namuko antram aukšte (gal per kovą išdžius?), o Ji sėjo, jau sėjo šiltnamy (pati tikriausiai parašys ką, nežinau).
[Pernai buvau visiškas apsileidėlis; prisipažįstu; ką ten apsileidėlis – nieko neparašiau; truputį atgailauju; mėginu teisintis: pagrindinis tinklaraštis pernai buvo įvertintas Vytauto Kubiliaus premija, vadinas, ten kas nors tokio buvo paskelbta; o ir batavimo nė už ką nenoriu atsisakyt; šįmet pasistengsiu ir raštu fiksuot mintis iš sodo; fotografuot visada fotografuoju.]

JI: Na, pimpiliukų buvo ir daugiau – ir rabarbarų pastebėjau belendančius. O daugiau nieko tokio tarsi ir nemačiau.
Pasėjau kopūstų, žiedinių kopūstų, ridikėlių ir gražgarsčių. Pernai labai gražiai kopūstų daigai sudygo šiltnamyje. O namuose jų niekaip nesiseka užauginti. Matyt, per šilta. Arba reikia, kai tik išleidžia lapelius, vežti į šiltnamį ir ten laikyti iki persodinimo į lysves. Reikės pamėginti.
Viską, ką pasėjau šiltnamy, dar uždengiau agroplėvele. Pamatysim, kas bus.
Viržiai po eglišakėm nurudę, tad labai smagu juos pamatyti pernykštėj nuotraukoj žvaliai augančius ir linksmai žydinčius, ir optimistiškai viltis, kad šiemet jie vėl tokie bus.
Beje, dėl sezoniškumo – gal ir neblogai, kai pasibaigia operos ir baleto teatro sezonas, prasideda sodo. Na, su nedideliais persipynimais.