JIS: Nežinau, ar šv. Pranciškus mylėjo kėkštus, špokus ir kieles, bet gal mylėjo, turėjo mylėt, nes sakoma, kad – mylėjo paukščius; ant Oskaro Milašiaus rankų ir pečių Paryžiuj tikrai netūpdavo kėkštai, špokai ar kielės; kiti paukščiai tūpdavo, o jie broliai ir seserys tiek pat, kiek mes broliai ir seserys. — Kame?
← Gavom dovanų keturis inkiliukus. Žaislinius, tiesą sakant. Gavom, tai negi išmesi? Reikia panaudot (panaudot žvelgiant iš mūsų, ne paukščių pusės). Susukau varžtelius, dar ir suklijavau, kad stipriau laikytųs, – ir vis tiek maža pasirodė. – Na, nenorės nieks iš paukščių įsikurt tokiam daikte. – Prikaliau tikrą daiktą – po šakelę: kad būtų kur nutūpt, o jau tada gal ir lįst pro tą angą vidun noro atsiras? →
Jei bent viename kas įsikurs, būtinai pridursiu P.S.
JI: Neįsikūrė. Inkilėliuose. Įsikūrė namuke, palėpėje, kaip ir kiekvienais metais. Varnėnai.
Bet namukas su inkilėliais vis vien linksmiau atrodo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą