SODAS — NE DARBOVIETĖ!
JI
: Dukterėčia, sužinojusi, kad žadu pirkti sodą, atsiuntė nuorodą į gamtinės žemdirbystės svetainę. Netgi užsiregistravau, kad galėčiau skaityti forumus. Perskaičiau Nikolajaus Kurdiumovo knygą Protingas daržas. Na, ir nusprendžiau pabandyti – tai yra, turėti daržą ir jame derlių be jokio kasimo, ravėjimo ir laistymo.
JIS
: Graži svajonė! Bet dirbti vis tiek teks. Kad ir žolę pjaut.

2015-08-15

Pomidorai ir paprikos

JIS: Šįmet pavasarį pomidorų prisėjom vėl per daug. Bet tai jau įprasta. Kitaip mums neišeina – taip stengiamės, kad persistengiame.
Jai patinka vad. juodi, tai vis auginam Black Cherry, ir dar būtinai žemaūgių – Balcony Red ir Vilmos (vaikam dovanoti labai tinka, gali ir ant palangės virtuvėj auginti). Ir dar kažkokių.
Beje, šįmet pomidorai geriau auga lauke negu šiltnamy. Geriau reiškia vešlesni, tamsesniais lapais.
O šiltnamy, deja, kai kurių lapai taip ir liko kažkokie susisukę, nors ir žydėjo, ir mezgė visai gerai.
Paprikos – štai kas šįmet šiltnamyje veši.

2015-08-10

Patisonai

2015-08-05
2015-08-07
JIS: Jau nebeatsimenu, ar pernai, ar užpernai buvom pasodinę kelis patisonus – šis tas užaugo. Nupjovę paaugusius blanširavom, tada pakepėm svieste, – ir taip skanu buvo! Pirmiausia todėl, kad krumsi. – Reikia daugiau užsiaugint, – tada nusprendėm.
2015-08-10
Šįmet tiek prisiauginom, kad nebežinia kur dėt. Laukt neišeina, peraugs, lupt reiks.
Tai ir ėmėsi Ji konservuot. Aš tik šalto vandens turiu parūpint, nes atšaldyt reikia greitai, kad per daug nesuminkštėtų.

Kopūstų liūdnos liekanos ir kalafiorai pačiame gražume

JIS: Su ankstyvaisiais kopūstais (iš nepatyrimo) negerai išėjo. Pradžioj didžiai džiaugėmės, kad taip puikiai auga, kad gūželes suka; kai susuko, kelias kiškis apgraužė; jam, vargšui, visą kaltę ir suvertėm – štai dėl ko ėmė skilinėt ir kėstis galvos! Nors, kaip vėliau nusprendėm, tiesiog tie kopūstai peraugo. Reikėjo palygint nedideles pjaut ir čiečkint į salotas. Arba išdovanot. Tai, kas rugpjūčio pradžioj liko, tik apgailos nusipelno arba, kiekvieno lapo liekanas apipjausčius, kopūstienei tetinka.
O su žiediniais kopūstais – atvirkščiai. Pradžioj bijojom, kad viskas į lapus išeis, – tokie dideli užaugo. Na, kaip jau bus, taip bus, – numojom ranka.
Prieš porą savaitę nutarėm pažiūrėt: o gal ten, vidury, tarp lapų, vis dėlto kas nors mezgasi? – Užsimezgė ir oho kaip užaugo! Kol kas – baltut baltutėlės tikrai didelės galvos, jau lapai nebeįstengia pridengt.
Reikia – būtinių būtiniausiai – ką nors daryt, nes ims rastis tokie juodi taškai, tada vargo bus, kol išpjaustysi.
Viena galva (kartu su suoliuku anūkei Felicijai) į Kauną išvažiavo, trys – į Vilnių (Jos marti turėjo noro kažką su ta daržove daryt; sesuo ir motina – visai noriai po galvą paėmė); jau gerai; gal dar kam pavyks įsiūlyti. O gal Ji ras kokį paprastą receptą, ką su tais kalafiorais daryti?

JI: Mama su sese džiaugiasi; ypač kalfiorais. Kad ir kaip būtų keista, ilgai svarstėme kalafijorai ar kalafiorai. Žinoma, reikėtų rašyti žiediniai kopūstai, bet kad labai jau ilgas pavadinimas. Bent aš jau kartais nesuprantu, kodėl turėtumėm vartoti ilgesnius pavadinimus, užuot vartoję trumpesnius. Na, šiaip ar taip, Jis, nors ir filologas, šįkart nesiginčijo ir nemėgino kalafiorų vadinti žiediniais kopūstais.
O aš internauju, vis receptų ieškau. O po to plūkiuosi blanširuodama marinuodama.
Įjungėm mamos dovanotą Electrolux šaldytuvą, tikriausiai prieškarinių laikų, bet vis dar veikiantį. Reikės mėginti išnaudoti ir jį, ne tik irgi pagyvenusį Eurodal, gal ką nors užšaldysim.
JIS: Ir kalafiorai, ir žiediniai kopūstai gerai. Kaip kas nori, taip tas vadina. Tą patį juk reiškia; kaip fotografija ir nuotrauka.
„... gal ką nors užšaldysim“ – kalafiorus reikia kuo greičiau dorot, kad ir sušaldant, nes galvos ėmė mėlynuoti (deja).
JI: Gerai, kad galvos mėlynuoja, ne nosys...

Agurkai: viskas gerai ir gražu, kol nepradedi galvot apie žiemą

2015-08-09
JIS: Agurkų šįmet Ji prisėjo keliose vietose, be to, dar ir keletą namie augintų daigų pasodino.
Auga gražiai.
Bet jų jau tiek, kad suvalgyt žalių ar paraugtų nebespėjam.

Ji ėmėsi darbo.
Ir ko tik neprisiklausau apie internete randamus konservavimo ar kitokio -avimo receptus!
JI:  Pradžioje raugėme, bet paraugtų beveik ir nevalgėme. Kaip ir patisonų su kalafiorais. Nespėjam. Agurkai rauginti užpernai „iššaudė“, maždaug 50 procentų.
Jis mane vis bara, kad esu skriaga ir naudoju pernykščius dangtelius. Nors atidarinėju stiklainius, bendradarbio Vido pamokyta, padaužiusi į stalo kraštą. Taip atseit dangteliai nesusigadina. Bet šiemet prisipirkom naujų, tad gal laikysis.
Na, kaip visad, prigimčiai nepaprieštarausi, tarp naujų įkišu ir vieną kitą naudotą, jeigu neiššaus, tai Jis ir nepastebės. Va.
JIS: Cha! nepastebės, tikisi. Tai bent jau nenaudotų antrąkart tų, ant kurių parašyta „3 min“, – tokiais būna užsukti puslitriniai stiklainiai su sriubos ruošiniu, tik aš tokią srebiu, vadinas, sodan jie (sykiu su stiklainiais) atkeliavo iš Pašilaičių, o ne iš Kalvarijų gatvės.
JI: Agurkus dorot mėginu tokiu principu: užraugiu, palieku parai rūsyje, šalčiau. Po paros nupilu sūrymą į puodą, užverdu, užpilu ant agurkų stiklainiuose, įdėjusi šviežių krapų ir česnakų, ir nupilu; nupilu du kartus, trečią palieku; Jis užsuka dangtelius, apverčiu, palieku per naktį, o iš ryto – į šaldytuvą vienai dviem paroms (atseit baigiasi rūgimo procesas), ir į rūsį. Ar pasiteisins – pamatysim.

2015-08-06

Česnakai: jau raut ar dar palaukti?

JIS: Ankstesniais metais (prisipažįstu – dėl mano kaltės: neskubėkim, gal dar paaugs?) česnakus nuraudavom per vėlai – dalies skiltelės džiovinant atsiknodavo nuo stiebo. Rudenį sodint tinka, bet žiemai laikyt – nebe.
Šįmet (prisiskaitę internete) nusprendėm: rausim, kai žiedkotis išsities ir nosis į viršų užsiries. Keletą – nosį į dangų iškėlusių – jau nurovėm.
Bet per karščius išsidrėbęs pavėsy vartinėdamas Sodininko ir daržininko mėgėjo žinyną (1982), p. 175 radau:
Česnakų derlius imamas, kai laiškai ir kaklelis pradeda vysti, tačiau nereikia laukti, kol jie visai išdžius [...].
Nė žodžio apie užriestas nosis. Laiškai dar nenuvytę, tik galai pageltę. Tai gal dar luktelėt?

2015-08-02
2015-07-15
  P.S. Šalia česnakų auga šįmet ne kartą tinklarašty minėtieji žemuoginiai špinatai. Augo augo, „žemuogių“ priaugino; bet petražolės užgožė ir, galima sakyt, pribaigė; nors ir be petražolių būt nusibaigę, t.y. peraugę.

JI: Žemuoginių špinatų paslapčia nuo Jo dar žadu pasėti – rudeniniam derliui.
Beje, špinatai išaugo puikūs. Lapai tinka salotom, o uogos, manyčiau, irgi. Salotoms dėl grožio ir spalvos. Norėjau užsišaldysiu žiemai – kisieliaus ar želės spalvai daryti.
Koks uogų skonis? Darbe atlikau testą: kokio augalo skonį primena uogos? Atsakymų buvo visokių – rūgštynių, bet ne rūgščios; kukurūzų burbuolių, netgi su patikslinimais – ne visai prinokusių kukurūzų burbuolių plaušelių (žmogus tikrai turi gerus skonio receptorius!); burokų (t.y. raudonųjų burokėlių), buvo ir maišytų skonių – kažkas su pelėsiais, jau ir nebepamenu kitų. Bet labiausiai man patiko – smilgų skonio: na, tai kažkas labai pažįstamo iš vaikystės, na, tos ilgos žolės, kur ištrauki ir kramtai tą galiuką baltą. Labai gražios asociacijos.
Laimėjo visgi burokai. Nors smilgos su kukurūzais nedaug atsiliko.

JIS (08-23): Česnakus nuroviau 08-09.
Ne per daugiausiai, bet visai gražūs.
Kad dar gražiau atrodytų, supyniau kasą.

Rankdarbiai

JIS: Vyresnėlis sūnus užsakė anūkei suoliuką (kraselę) padaryt, kad pasilipusi galėtų rankas kriauklėj plautis. Iš Biržų atsivežiau lentelių (ko tik a.a. Tėvas ten neprikaupęs!) ir sode ėmiaus darbo. Ką nors iš tikro medžio daryt – vienas didžiausių malonumą. Medis, medvaržčiai ir klijai, – ir dirbinys dirbėją pergyvens.
Įsibėgėjęs dar ir didelį keturkojį daiktą sumeistravau: plaunant visai pasilenkt nereikia, nes kojas padariau tokias, kokių Ji norėjo. „Batai“ iš nupjautų mineralinio butelių – čia jau mano pramonė :)
P.S. Dėl juoko. Kai neturi kampainio, tinka ir Vysockis →

JI: Taip taip, jeigu nebūčiau kraselės užpavydėjusi, tai prastuvės dar iiiiilgai būčiau laukusi.
Man kraselės ravėjimui taip ir nepadarė. Vieną žvejo kėdutę bendradarbė davė, garantavo, kad mane atlaikys. Neatlaikė. Kitą žvejo kėdutę nupirko Jis. Sakė, šita tai jau laikys. Neatlaikė. Ir nesvarbu, kad aš ten tarp lysvių voliojausi bent keletą kartų, juokas, ir tiek. Jam, ne man. Na bet dabar bent jau turėsiu kaip paspausti, nors ir ne anūkė esu, bet visgi...
O indų plovykla gera išėjo. Džiaugiuosi ir neatsidžiaugiu – nugara indus plaunant nebepavargsta.

Oi grybai grybai, jūs patieka mano...

2015-07-29
JIS: Ar jūs pajėgtumėt imt ir lyg niekur nieko praeit pro grybą? Aš tai niekaip nepajėgiu.
Kai ėmė svilint šitie karščiai, ramiau reaguoju, – tikimybė, kad bus sveikas, beveik nulinė. Žiūrėk, ką tik išdygęs, o jau kirmėlių ne tik kotas, bet ir galvutė varpyte išvarpyta.

Prieš kokią savaitę parinkau vienam kartui pavalgyt ir nuvežėm Jos mamai.
O labiausiai apsidžiaugėm tuo, kad sutiko priimt dar ir stiklainiuką pernykščių.

Gyviai šaltakraujai ir šiltakraujai

JIS: Prieš savaitę buvau pasiskolinęs iš jaunėlio sūnaus padorų fotoaparatą ir atsivežęs sodan. Maniau, kokių mianiškų mikrovaizdų užfiksuosiu. Bet taip ir neprisiruošiau. Nors dvi nuotraukos, padarytos geru objektyvu pritraukus vaizdą, vis dėlto yra.

Kitąpus keliuko, elektros tinklams priklausančioj žemėj, buv. šeimininkai sumetė tokią žabų ir kt. krūvelę. Ten ir įsikūrusi gyvatė, tiksliau – angis, dar tiksliau – vipera berus. Kai karšta, išlenda ir kaitinasi. Ne sykį esu matęs, o dabar ir nufotografavau. Kartkartėm ir po nepjaunamą pievą bešliaužiojančią esu sutikęs. Gražus gyvis.
O va pelėną, tiksliau – microtus arvalis pastebėjau visai atsitiktinai beeidamas rūsin (tokia išbetonuota aikštelė priešais rūsio duris yra; žr. antrą nuotrauką). Pasiblaškė iš kampo į kampą, o paskui ėmė ir kabindamas į kampą išlipo. Ir šmurkšt po laiptais, kur visokių malkigalių prikrauta.
(Šįmet rudenį svarainių ir obuolių rūsin nebedėsim; tulpių svogūnėlių taip pat – pernykštės puotos neberengsim.)
JI: Įdomu, ir kurgi Jis dės tuos svarainius ir obuolius?
Gyvatės nemačiau nė vienos (nors visi aplinkiniai matė). Bet aš gudri, girdėjau, kad gyvatės negirdi garsų, bet reaguoja į vibraciją. Tai kai einu aviečių skinti, labai trepsiu, kad žemė drebėtų. Visiems patariu daryti tą patį.
JIS: Kur dėsim? Viršuj, namuke. Lovą, ant kurios tik šunė miegodavo, išmesim, ir atsiras vietos.

2015-07-22

Avietės, kad jas kur galas

JI: Diena buvo skirta avietėms – rinkti ir perrinkti. Prirenku indelį – sutvarkau, prirenku – sutvarkau. Ir taip visą dieną. Vakarop atsigręžiau pasižiūrėti į nudirbtą darbą ir nusikeikiau, negražiai, – kol nurinkau antrą pusę, prinoko pirmoji. Ogi tas lietuviškas godumas – negi paliksi? Ir vėl nuo pradžios... Gerai, kad jau saulė eina link laidos, nelabai matosi... Galima ir pavalgyti.
JIS: Ir aš dar porą kibiriukų (beveik litras telpa) priskyniau (skint nieko baisaus, perrinkt – štai kas užknisa). O dar juodieji, dar raudonieji serbentai laukia.
Daugiau pomidorais užsiėmiau – raišiojau, lapus karpiau. Dar žolę pjoviau. Bet nesikeikiau.
Žodžiu, dirbom, dirbom, dirbom. O kai uodai įvijo namukan, štai dar kiek tinklaraščio įrašų pridirbom :) Ir ne šiaip, o per Jos išmanųjį prie interneto prisijungę, o! :) 
JI: Prie išmaniojo ir išmanios galvos reikia. Prisijungt pavyko, o!
JIS: Tikiuosi, kai kitąkart vėl reiks prisijungti, prisimins, kaip tai padarė.

Grybmetis prasideda

JIS: Atvažiavom sodan vakar, pirmadienį. Pirmoji atostogų diena. Reikia viską apeit, apžiūrėt. Na, kad piktžolės šoktelėjo į viršų kaip reikiant, nėr ko stebėtis. Jei bulvė vos ne metrinės, tai ir jos nenori atsilikt.
Užmečiau akį ir į sodo dalį, kur, kaip svečiams sakom, grybus auginame.
Du gražūs lepšiokai ir du – tik iš kepurės galima šio to tikėtis.
Negi tuo ir pasitenkinsi?
Capt krepšiuką – ogi imsiu ir apibėgsiu per 10 min kitapus keliuko esantį miškelį (sodų sklypai ten turėtų būt, bet nieks nieko nedaro, tai medžiai jau oho. Grįžau su beveik pilnu.
Vakarienei – grybai su bulvėm.
JI: Mamai pasigyriau telefonu, kad valgom grybus su bulvėm. – Savus? – paklausė mama. – Na taip, savus – iš savo sodo miškelio. Tiesa, truputį pamelavau – ir iš kaimynų, kuriuos pamatom geriausiu atveju kartą per metus.

JIS: Šiandien vėl akis už kelių visai netyčia užkliuvo. Tai bus sriuba – nei šis, nei tas: žuvienė su grybais. Tokios dar neteko srėbt, žiūrėsim, ar valgoma.
------------------------------------
JI: Man tai visai skanu buvo, tik grybai per dideliais gabalais supjaustyti.
JIS: Kaip supjausčiau prieš apvirdamas, taip ir supyliau. Taip, reikėjo supjaustyt smulkiau. O dėl skanu, – kai esu alkanas, labai daug kas tampa skanu :) Tiesą sakant, žuvies skonio nepajaučiau, per mažai jos buvo – tik galva ir uodega.
JI: Matyt, per daug grietinės prisidėjo :)

Netikėtas svečias

JI: Šiandien turėjom svečią – gandrą. Iš kažkur išdygo, perėjo išdidžiai per pievelę, paskui palei lysves, nukirto sodo kampą ir nupėdino savo keliais. Apžvelgė viską vertinamai, savininko žvilgsniu, – ar gerai mes, baudžiauninkai, darbus dirbame. Tikras šeimininkas. O man net gėda pasidarė – tiek žolių nenurauta, tarp jų vos pomidorus randam, ką jau šnekėti apie varles. Teks pasistengti, teks.
JIS: Kol buvo šunė, tik po paprūdinių kaimynų pievą drįsdavo pasivaikščiot.

2015-07-21

Pernykštės bulvės

JI: Sudygo nuo pernai dirvoj užsilikusios bulvės. Išdygo netikėtose (anot Jo, netikusiose) vietose – tarp žirnių, svogūnų, laukinių traukių, salotų ir panašiai. Jis liepė išrauti, bet aš, nors ir save laikau aukštaite, užsispyrusi laikiausi savo – išaugs ankstyvosios, pasikasim pirmąsias. Skeptiškai žiūrėjo, skeptiškai. Tiesa, kai mėginau keletą persodinti, ir persodinau, tai jau pasakė: visiškos nesąmonės, dar negirdėjau, kad kas bulves persodintų. Jo marti Jam pritarė. Na, tas, tiek to, išroviau. O gal ir be reikalo. Pernykštės paliktosios puikiausiai išaugo ir su grybais jau turėjom ką valgyti. Labai giliai buvo, tas tiesa, bet visai neprastos. O!
JIS: Tebūnie: o! Bet vis tiek tarp svogūnų ir žirnių auginti bulves – nesusipratimas.
JI: O valgyti – susipratimas?
JIS: Manau, klausimas buvo retorinis :)

Petunijos ir ne petunijos

JI: Petunijos darželinės, ne svyrančiosios.
Bet kodėl jas pauosčius nusmelkia nesmagus jausmas? – Laidotuvių kvapas.
O su ne petunijom, bet panašiom į petunijas, viskas gerai – žiedai nuostabūs, pilnaviduriai. O ir kvapas geras.

Kopūstai

JIS: Gyrėmės, gyrėmės ir – prisigyrėm.
Neliko šunės, tai „įsitaisėm“ savo kiškį. Jauniklis. Tai iš braškių, tai iš po patisono lapo stryktelėdavo. Viskas gražu.
Bet ėmė ir susigundė kopūstais. Na, imtų ir graužtų vieną, padorus būtų, bet kur tau! Vieną galvą apgraužia, tada imasi kitos, dar kitos, matyt, kuo skanesnės ieškodamas. Teko uždengt. O pragraužtieji niekam tikę liko – kečiasi lapai, apie galvą nebelabai galima kalbėt.
JI: Beje, įtariu, kad kiškis ir braškėmis pasmaguriaudavo. Sūnus sakė, kai kiškis paėda braškių, labai bauginančiai atrodo – kaip vampyras raudonais dantimis :) Net ir nuotrauką rodė.
O kiškiui kopūstai tikrai į naudą – kai po kurio laiko iš aviečių iššoko (tikiuosi, bent jau jų neėdė, nes per aukštai), tai jau labai nusipenėjęs buvo.

2015-06-24

Probleminės svarstybos: padorumas ir gražgarstės

JI: Nepadoru mosikuoti pilnu gražgarsčių maišiuku.
JIS: Nors tos gražgarstės buvo nukeliavusios į Vilnių, jų niekam neprireikė; ir jos grįžo atgal. – O ar padoru vežt gražgarstes Vilniun, – nepavykus visiem norintiem įpiršt, – vežti atgal? – Žolės, ir tekeliauja į kompostą.
JI: Nepadoru nemėgti valgyti žolių. Vadinasi, ir aš nepadori?
JIS: Be komentarų.
JI: O neturėti komentarų irgi nepadoru.
JIS: Abejoju. – Tiesiai šviesiai sakant: na, nereikia žmonėm tų Tavo žolių.
JI: Bet užtat jos taip gražiai žydi.
-----------------------------------------------
[...] Gal Tau įdėt gražgarsčių maišiuką kuprinėn į namus?

2015-06-22

Vienos dienos rekonstrukcija

pagal instruktorės nurodymus lipdom arkliuką su ragais :)
(marti fotografavo)
JIS: Birželio 20, šeštadienis. Labas rytas – kava – laistau laistau – kava – laistau laistau laistau – skaitau – laistau laistau – skaitau skaitau – laistau – (pradedu laukti) – laistau laistau – skaitau skaitau skaitau – pietūs – „Klausyk, o gal paskambint ir paklaust, apie kelintą jie ruošias atvažiuot?“ „Nė tu skambink, nė ką. Kada išeis, tada ir atvažiuos. Na ar tau patiktų, jei kas imtų skambinėt prieš kelionę?“ „Taip, tu teisi.“ – laistau laistau – skaitau skaitau – (jau ir trečia) – „Gal paskambint ir paklaust, ar jau kurt ugnį?“ „Jei jau taip nori, kurk, bet skambint nereikia.“ – užkūriau (dešrelių ketinam pakept svečiams) – laistau – kūrenu – laistau – atvažiavo – sulipdėm arkliuką su ragais; anūkei įdomiau buvo pats lipdymas – suptis? geriau pasivaikščiot: ir kaimynus aplankėm, ir tvenkinį su lelijom apžiūrėjom – o svarbiausia tai braškės – dar ir įdėjom, sūnus visokių žalėsių maišioką prisipjovė – smagu prisimint, kaip paties vaikai augo – bendraut su vaikais kaip važiuot dviračiu: jei mokėjai ir patiko, viens du viską prisimeni – laistau [...]. – O sekmadienį iš ryto ėmė lyt.
Beje, Ji, pavadinta močiute, šiek tiek sutriko. Aš tai net savotiškai didžiuojuos seneliu vadinamas.

2015-06-15

Gražgarstės, žydinčios geltonai, = laukinės traukės?

o bitėms labai patinka; iš tolo girdis, kaip jos ten dirba
JIS: Pavadinimą aš užrašiau, o kaip viskas atsitiko, tepasakoja Ji.
JI: Tai ir pasakoti nelabai yra ką. Pernykštė rukola (gražgarstės) žydėjo baltai ir žiauriai skani buvo. Mano marti džiaugėsi, sakė, kad parduotuvinės rukolos net valgyt nebenori po maniškės – tokio sodraus riešutų skonio buvo. Bendradarbei nunešiau maišelį, tai sakė, kad nuo to laiko jai rukola kaip narkotikai – valgo valgo ir atsivalgyti negali. Ir aš pati džiaugiausi aštroku skoniu. Šiemet prisėjau daug – kad visiems užtektų. Tikrai, ant pakelio buvo parašyta traukės (rukola). Bet, deja, šita „rukola“ nei skonio, nei minkštumo neturi. Nesakau, kad nuodinga, ne, bet kramsnoji kietą žolę, ir tiek, tik gaila, kad dar vieno skrandžio trūksta – atrajojimui. Išvada: reikia pirkti sėklas rukolos, žydinčios baltai. Belieka tik išmokti iš sėklų atpažinti – geltonai žydės ar baltai???
JIS: O gal reikia žiūrėt, kad ant pakelio tebūtų užrašyta rukola (gražgarstės) ir nieko daugiau?

Kopūstai – beveik kaip iš reklamos

JI: Kopūstai – kieti. Dar niekad tokių neturėjau!
Pernykščius sūnus pamatęs juokėsi – dar niekad tokio dydžio kopūstų nesu matęs! Na, bet galvutės kokios kietos, nesvarbu, kad apelsino dydžio, – mėginau kopūstus ir save teisinti.
O šiemetiniai – tikri gražuoliai, kol dar vikšrai žali neapipuolė. Tinka jiems durpės ar žemė ar kas ten iš šampinjonų ūkio. Ir PH, matyt, toks, kokio reikia.
Beje, juokingai išėjo su PH matavimu. Nusipirkau PH matavimo testinių juostelių. Instrukcijos pridėta nebuvo. Ir šiaip varčiau, ir taip, bet neaišku, kaip reikia matuoti. Įkišau į žemę ir pamiršau. Ir teisingai, kad pamiršau. Ogi PH matavimui reikia: paimti žemės kokių 3–5 cm gylyje mėginuką, įdėti į buteliuką, užpilti vandeniu, gerai pakratyti, palaukti, kol nusės, vandenį nupilti. Va į tą vandenį įkišti juostelę ir išmatuoti PH. Turėtų, regis, spalva pasikeisti. Tik kol radau instrukciją internete, spėjau kažkur juosteles nukišti.
JIS: Teisybė, kairės nuotraukos viršuje, šalia petražolių, galima pamatyt, kaip atrodo lysvėn susodinti žemuoginiai špinatai, iš kurių mėginau juoktis. Klesti.

Salotautojas apsilankė

JI: Buvau optimistė, kaip visad. Galvojau – auginu sau, Jam, na dar vaikams, mamai, sesei. Pasirodo, ne tik. Taigi – KAM dar? Kas nugraužė? – pirma kilusi mintis. Ir antra, gerai apžiūrėjus, – KAS nupjovė?
JIS: Šiaip esu labai atlaidus – sraigėms, rupūžėms, net pelei, pernai apgraužusiai svarainius rūsy. Jie turi rast maisto, išgyvenimo reikalas. O va tiems, kurie pjausto salotų galvutes, jau nebelabai. Nors, kita vertus, gal dar ataugs? Juk galėjo tiesiog išraut, bet va ne, „gražiai“ pasielgė :)

2015-06-02

Artišokai

JI: Artišokų šiemet nebesėjau. Matyt, ir atkaklumui yra ribos. Bet nesakau, kad niekad nebesėsiu.
JIS: Bet melionų pasėjai. Iš esmės, tai vienas ir tas pat. – Na, pas mus tie augalai neužauga, – ir kodėl negalima su tuo susitaikyt?

Pavasaris ir būtinieji darbai baigės

pernai bijūnai pražydo birželio pradžioj
(fotografuota 06-08), šįmet viskas vėliau
2015-06-08
JIS: Kad ir kokį gražų šūkį tinklaraštyje esam užrašę („Sodas – ne darbovietė“), vis dėlto pavasaris – darbo metas. Šįmet sodinti baigėm kaip tik paskutinį pavasario savaitgalį. Net jei ir norėtum, nebėra kur – visur visko prisodinta/prisėta.
Dabar jau prasidės malonumai – krapštinėjimai, sėdinėjimai ir kiti.

lelijos jau žydi,
o pernai buvo nušalę pumpurai

2015-06-01

Naturgarten

JI: Buvusi kolegė atsiuntė šiandien nuotraukėlių, kaip atrodo šimtaprocentinis Naturgarten Austrijoje principas: niekas niekada nieko neravi ir visos žolės ir daržovės auga vienu metu. Jeigu Jis nenuravėtų karts nuo karto mano kiš-mišo ir neišrautų, Jo manymu, ne vietoje augančių augalų (kukurūzų, medetkų, bulvių, kitų jau net ir nebepamenu) ir nenupjautų tarplysvių, tai ir mūsų lysvės vasarai įpusėjus atrodytų panašiai.
Konteinerį lygiai tokį pat kaip nuotraukoje ir laistytuvą žalią irgi turime. Matau tik vieną vieną trūkumą Naturgarteno – kaip tokiam sode susirasti reikiamą augalą? Kaip kolegė pasiūlė, nebent iškelti kartis su užrašais „svogūnas“, „kopūstas“, „agurkas“... Įdomiai atrodytų.
Beje, šitas sodas Austrijoje priklauso lankomų sodų kategorijai.
JIS: Ką reiškia „priklauso lankomų sodų kategorijai“? – Kas nori, tas atvažiuoja ir lyg niekur nieko žiūri, kaip atrodo der Naturnahe Garten?

2015-05-27

Melionai šiltnamyje

JIS: P.S. (05-31)
 prigijo šiltnamy, nors baisiai slobni:
nemanau, kad prireiks iškišos; nugeibs ten
JI: Pernai ilgai stovėjo namuose pirktinis melionas. Taip ilgai stovėjo, kad jau pasidarė labai labai skanus, net ir per skanus. Surinkau sėkleles, išlaikiau per žiemą ir pasėjau šiemet. Šiaip, be didelių vilčių, kaip eksperimentą. Sudygo. Tiesa, daigeliai silpnučiai, bet vis viena įdomu. Tykojau tykojau progos, kaip čia į šiltnamį įkišus. Jis prieš mano kiš-mišus. Sulaukiau, sako: o kur šituos dėsi? Paploninau balselį: į šiltnamį. Jis, žinoma, buvo kategoriškai prieš. Gerai, kad spėjau sugalvoti – sakau: įkišiu dabar du daigelius, jeigu prigis, tai persodinsiu kitur. Kraipė kraipė galvą, manau, tikisi, jog neprigis. O aš sau galvoju: o gal ir nepersodinsiu.
Girdėjau, kad kiti sodina melionus, na, tuos mažuosius, saldžius, mes juos dynėm vadindavom, į šiltnamį, o kai paauga, iškiša stiebą pro šiltnamio apačią ir leidžia jam vytis ir vaisius auginti pievoje.
Būtų įdomu pamėginti.
JIS: Na taip, dar ir požeminę iškišą į lauką reiks įrengt :) Tai jau geriau iškirpt skylę. Vis tiek tai plėvelei artėja paskutinioji.

2015-05-25

Ech, ne tuo reikėjo užsiimt savaitgalį

JIS: Šįryt per Žinių radiją (spaudos ir interneto svetainių apžvalga) girdžiu, kad vieta, kur savaitgaliaujam, minima:
Gražuolis raudonviršis aptiktas Vilniaus rajone, netoli Paberžės esančio Šepečių kaimo pamiškėje. Pasak mikologo, profesoriaus Ernesto Kutorgos, tai – juodažvynis raudonikis. Mokslininko žiniomis, šiemet jau randama ir išdygusių pirmųjų lepšių.
Suradau, citavo iš čia.
Užuot pomidorus sodinę, verčiau būtumėm ėję grybaut.
JI: Bent jau reikėjo trečiajame sklype, kur miškelis, gerai apieškoti. Gal ten būtumėm radę. Pernai ten pyliau ir pyliau grybieną – grybų atliekas, kažkas sakė, kad taip ir užveisia grybus, nors ten ir taip augdavo, bet ne gegužį.
JIS: Grybų atliekos ≠ grybiena. Gal šiek tiek ir nuskutama nuo koto, jei grybai rauti, bet tik tiek.

2015-05-20

Patisonų apsaugos būdai

JIS: Pradėkim nuo vaizdo, didelio: kairėj – mano sukurtas apsaugos būdas; dešinėj – Jos mamos.
— fone – kaimynai statos namą (anapus prisidurtų dar 6 arų) —
Praeitą savaitgalį (05-09) buvo privažiavę daug žmonių sodan. Tarp jų – ir Jos mama, kuri norėjo pasirūpint kita savo dukra – būtent jai pasėjo patisonų, paaugino ir atvežė pasodint.
Sakau: prašom, mes patisonus sodinam tarp slyvų. – Besiginčydamos kasė, sodino, pridengė. Jos mamos supratimu, senoviškai: įbedami trys/keturi pagaliukai ir apsukama laikraščiu.
Šį savaitgalį (05-15) nusivežėm mano pasėtų ir paaugintų patisonų. Padarysiu inspektus! – nors entuziazmo balse nebuvo girdėt. (O ką dar galima padaryt iš langų, kuriuos ir aš, ir Jos sūnus labai siūlėm atiduot kaip šiukšles – kad išsivežtų tie, kurie keitė langus? Atsidūrė sode; rūsy sustatyti.) – Teko daryt. Padariau. Du. Ten patisonų daigams gerai. – Tik kur juos reiks dėt nuėmus? – Greičiausiai išardysiu.
P.S. Vėl savaitgalis, 05-23: dar prisodinom patisonų; nuo Jos buto palangių atsivežtų (šįkart ne tik aš [į dar vieną sukaltą inspektą, trečią, ir ant visokių šakninių atliekų krūvos, duobeles padaręs ir geros žemės pripylęs] sodinau, bet ir Ji [į apkraštuotą lysvę – raudonasis kilimas! – (pridengėm agroplėvele)] sodino). Tiesa, kai kurie daigai turėjo būt ne patisonų, o cukinijų. Tatai svarbu užfiksuot. – Daugiau Vilniuj nebėr – nei (nesikeikiant) patisonų, nei cukinijų.
Patisonų prisodinta beprotingai daug. Gal net koks 30.
Kaip jiems seksis augti? – Tai iš anksto nesuderintas klausimas.

2015-05-17

Invaziniai šungrybiai

05-23: manau, čia clitocybe tarda
JIS: O kaip kitaip vadint juos, kurių ankstesniais pavasariais nebūdavo?
Sode, tarp obelų, tokių pridygo laaabai daug. Pirmąkart pjaudamas žolę ir juos „nušienausiu“. Bet ar tai ir bus problemos sprendimas?
Kodėl tokie grybai ima nei iš šio, nei iš to augti? Gal jūs žinot?

Prieduras (05-23). Pirmoji el. laiške sureagavo coll. S.D.: „O kuo tau grybai kliūva? Bene su pincetu ravėt pradėjai? Čia šiaip. Manau, šlapia, tai ir dygsta.“ – Atsakiau: „Neteisingi dygsta, tai ir protestuoju :)“
Vienintelis +kūkalis (tadas) pamėgino patart: „Rašo, kad galima ardyt grybieną mechaniškai – paakėjant ar net iškasant. Paskui skatint žolę suvešėti, patręšiant, laistant.“ – Padėkojau ir pažadėjau pasportuot pasitelkęs grėblį. Išties po obelim žemė n metų nekibinta.