SODAS — NE DARBOVIETĖ!
JI
: Dukterėčia, sužinojusi, kad žadu pirkti sodą, atsiuntė nuorodą į gamtinės žemdirbystės svetainę. Netgi užsiregistravau, kad galėčiau skaityti forumus. Perskaičiau Nikolajaus Kurdiumovo knygą Protingas daržas. Na, ir nusprendžiau pabandyti – tai yra, turėti daržą ir jame derlių be jokio kasimo, ravėjimo ir laistymo.
JIS
: Graži svajonė! Bet dirbti vis tiek teks. Kad ir žolę pjaut.

2015-07-22

Avietės, kad jas kur galas

JI: Diena buvo skirta avietėms – rinkti ir perrinkti. Prirenku indelį – sutvarkau, prirenku – sutvarkau. Ir taip visą dieną. Vakarop atsigręžiau pasižiūrėti į nudirbtą darbą ir nusikeikiau, negražiai, – kol nurinkau antrą pusę, prinoko pirmoji. Ogi tas lietuviškas godumas – negi paliksi? Ir vėl nuo pradžios... Gerai, kad jau saulė eina link laidos, nelabai matosi... Galima ir pavalgyti.
JIS: Ir aš dar porą kibiriukų (beveik litras telpa) priskyniau (skint nieko baisaus, perrinkt – štai kas užknisa). O dar juodieji, dar raudonieji serbentai laukia.
Daugiau pomidorais užsiėmiau – raišiojau, lapus karpiau. Dar žolę pjoviau. Bet nesikeikiau.
Žodžiu, dirbom, dirbom, dirbom. O kai uodai įvijo namukan, štai dar kiek tinklaraščio įrašų pridirbom :) Ir ne šiaip, o per Jos išmanųjį prie interneto prisijungę, o! :) 
JI: Prie išmaniojo ir išmanios galvos reikia. Prisijungt pavyko, o!
JIS: Tikiuosi, kai kitąkart vėl reiks prisijungti, prisimins, kaip tai padarė.

Grybmetis prasideda

JIS: Atvažiavom sodan vakar, pirmadienį. Pirmoji atostogų diena. Reikia viską apeit, apžiūrėt. Na, kad piktžolės šoktelėjo į viršų kaip reikiant, nėr ko stebėtis. Jei bulvė vos ne metrinės, tai ir jos nenori atsilikt.
Užmečiau akį ir į sodo dalį, kur, kaip svečiams sakom, grybus auginame.
Du gražūs lepšiokai ir du – tik iš kepurės galima šio to tikėtis.
Negi tuo ir pasitenkinsi?
Capt krepšiuką – ogi imsiu ir apibėgsiu per 10 min kitapus keliuko esantį miškelį (sodų sklypai ten turėtų būt, bet nieks nieko nedaro, tai medžiai jau oho. Grįžau su beveik pilnu.
Vakarienei – grybai su bulvėm.
JI: Mamai pasigyriau telefonu, kad valgom grybus su bulvėm. – Savus? – paklausė mama. – Na taip, savus – iš savo sodo miškelio. Tiesa, truputį pamelavau – ir iš kaimynų, kuriuos pamatom geriausiu atveju kartą per metus.

JIS: Šiandien vėl akis už kelių visai netyčia užkliuvo. Tai bus sriuba – nei šis, nei tas: žuvienė su grybais. Tokios dar neteko srėbt, žiūrėsim, ar valgoma.
------------------------------------
JI: Man tai visai skanu buvo, tik grybai per dideliais gabalais supjaustyti.
JIS: Kaip supjausčiau prieš apvirdamas, taip ir supyliau. Taip, reikėjo supjaustyt smulkiau. O dėl skanu, – kai esu alkanas, labai daug kas tampa skanu :) Tiesą sakant, žuvies skonio nepajaučiau, per mažai jos buvo – tik galva ir uodega.
JI: Matyt, per daug grietinės prisidėjo :)

Netikėtas svečias

JI: Šiandien turėjom svečią – gandrą. Iš kažkur išdygo, perėjo išdidžiai per pievelę, paskui palei lysves, nukirto sodo kampą ir nupėdino savo keliais. Apžvelgė viską vertinamai, savininko žvilgsniu, – ar gerai mes, baudžiauninkai, darbus dirbame. Tikras šeimininkas. O man net gėda pasidarė – tiek žolių nenurauta, tarp jų vos pomidorus randam, ką jau šnekėti apie varles. Teks pasistengti, teks.
JIS: Kol buvo šunė, tik po paprūdinių kaimynų pievą drįsdavo pasivaikščiot.

2015-07-21

Pernykštės bulvės

JI: Sudygo nuo pernai dirvoj užsilikusios bulvės. Išdygo netikėtose (anot Jo, netikusiose) vietose – tarp žirnių, svogūnų, laukinių traukių, salotų ir panašiai. Jis liepė išrauti, bet aš, nors ir save laikau aukštaite, užsispyrusi laikiausi savo – išaugs ankstyvosios, pasikasim pirmąsias. Skeptiškai žiūrėjo, skeptiškai. Tiesa, kai mėginau keletą persodinti, ir persodinau, tai jau pasakė: visiškos nesąmonės, dar negirdėjau, kad kas bulves persodintų. Jo marti Jam pritarė. Na, tas, tiek to, išroviau. O gal ir be reikalo. Pernykštės paliktosios puikiausiai išaugo ir su grybais jau turėjom ką valgyti. Labai giliai buvo, tas tiesa, bet visai neprastos. O!
JIS: Tebūnie: o! Bet vis tiek tarp svogūnų ir žirnių auginti bulves – nesusipratimas.
JI: O valgyti – susipratimas?
JIS: Manau, klausimas buvo retorinis :)

Petunijos ir ne petunijos

JI: Petunijos darželinės, ne svyrančiosios.
Bet kodėl jas pauosčius nusmelkia nesmagus jausmas? – Laidotuvių kvapas.
O su ne petunijom, bet panašiom į petunijas, viskas gerai – žiedai nuostabūs, pilnaviduriai. O ir kvapas geras.

Kopūstai

JIS: Gyrėmės, gyrėmės ir – prisigyrėm.
Neliko šunės, tai „įsitaisėm“ savo kiškį. Jauniklis. Tai iš braškių, tai iš po patisono lapo stryktelėdavo. Viskas gražu.
Bet ėmė ir susigundė kopūstais. Na, imtų ir graužtų vieną, padorus būtų, bet kur tau! Vieną galvą apgraužia, tada imasi kitos, dar kitos, matyt, kuo skanesnės ieškodamas. Teko uždengt. O pragraužtieji niekam tikę liko – kečiasi lapai, apie galvą nebelabai galima kalbėt.
JI: Beje, įtariu, kad kiškis ir braškėmis pasmaguriaudavo. Sūnus sakė, kai kiškis paėda braškių, labai bauginančiai atrodo – kaip vampyras raudonais dantimis :) Net ir nuotrauką rodė.
O kiškiui kopūstai tikrai į naudą – kai po kurio laiko iš aviečių iššoko (tikiuosi, bent jau jų neėdė, nes per aukštai), tai jau labai nusipenėjęs buvo.