Pomidorai ir paprikos

JIS: Šįmet pavasarį pomidorų prisėjom vėl per daug. Bet tai jau įprasta. Kitaip mums neišeina – taip stengiamės, kad persistengiame.
Jai patinka vad. juodi, tai vis auginam Black Cherry, ir dar būtinai žemaūgių – Balcony Red ir Vilmos (vaikam dovanoti labai tinka, gali ir ant palangės virtuvėj auginti). Ir dar kažkokių.

Beje, šįmet pomidorai geriau auga lauke negu šiltnamy. Geriau reiškia vešlesni, tamsesniais lapais.

O šiltnamy, deja, kai kurių lapai taip ir liko kažkokie susisukę, nors ir žydėjo, ir mezgė visai gerai.

Paprikos – štai kas šįmet šiltnamyje veši.

Patisonai

2015-08-05

2015-08-07

JIS: Jau nebeatsimenu, ar pernai, ar užpernai buvom pasodinę kelis patisonus – šis tas užaugo. Nupjovę paaugusius blanširavom, tada pakepėm svieste, – ir taip skanu buvo! Pirmiausia todėl, kad krumsi. – Reikia daugiau užsiaugint, – tada nusprendėm.

2015-08-10

Šįmet tiek prisiauginom, kad nebežinia kur dėt. Laukt neišeina, peraugs, lupt reiks.
Tai ir ėmėsi Ji konservuot. Aš tik šalto vandens turiu parūpint, nes atšaldyt reikia greitai, kad per daug nesuminkštėtų.

Kopūstų liūdnos liekanos ir kalafiorai pačiame gražume

JIS: Su ankstyvaisiais kopūstais (iš nepatyrimo) negerai išėjo. Pradžioj didžiai džiaugėmės, kad taip puikiai auga, kad gūželes suka; kai susuko, kelias kiškis apgraužė; jam, vargšui, visą kaltę ir suvertėm – štai dėl ko ėmė skilinėt ir kėstis galvos! Nors, kaip vėliau nusprendėm, tiesiog tie kopūstai peraugo. Reikėjo palygint nedideles pjaut ir čiečkint į salotas. Arba išdovanot. Tai, kas rugpjūčio pradžioj liko, tik apgailos nusipelno arba, kiekvieno lapo liekanas apipjausčius, kopūstienei tetinka.
O su žiediniais kopūstais – atvirkščiai. Pradžioj bijojom, kad viskas į lapus išeis, – tokie dideli užaugo. Na, kaip jau bus, taip bus, – numojom ranka.
Prieš porą savaitę nutarėm pažiūrėt: o gal ten, vidury, tarp lapų, vis dėlto kas nors mezgasi? – Užsimezgė ir oho kaip užaugo! Kol kas – baltut baltutėlės tikrai didelės galvos, jau lapai nebeįstengia pridengt.
Reikia – būtinių būtiniausiai – ką nors daryt, nes ims rastis tokie juodi taškai, tada vargo bus, kol išpjaustysi.
Viena galva (kartu su suoliuku anūkei Felicijai) į Kauną išvažiavo, trys – į Vilnių (Jos marti turėjo noro kažką su ta daržove daryt; sesuo ir motina – visai noriai po galvą paėmė); jau gerai; gal dar kam pavyks įsiūlyti. O gal Ji ras kokį paprastą receptą, ką su tais kalafiorais daryti?

JI: Mama su sese džiaugiasi; ypač kalfiorais. Kad ir kaip būtų keista, ilgai svarstėme kalafijorai ar kalafiorai. Žinoma, reikėtų rašyti žiediniai kopūstai, bet kad labai jau ilgas pavadinimas. Bent aš jau kartais nesuprantu, kodėl turėtumėm vartoti ilgesnius pavadinimus, užuot vartoję trumpesnius. Na, šiaip ar taip, Jis, nors ir filologas, šįkart nesiginčijo ir nemėgino kalafiorų vadinti žiediniais kopūstais.
O aš internauju, vis receptų ieškau. O po to plūkiuosi blanširuodama marinuodama.
Įjungėm mamos dovanotą Electrolux šaldytuvą, tikriausiai prieškarinių laikų, bet vis dar veikiantį. Reikės mėginti išnaudoti ir jį, ne tik irgi pagyvenusį Eurodal, gal ką nors užšaldysim.
JIS: Ir kalafiorai, ir žiediniai kopūstai gerai. Kaip kas nori, taip tas vadina. Tą patį juk reiškia; kaip fotografija ir nuotrauka.
„... gal ką nors užšaldysim“ – kalafiorus reikia kuo greičiau dorot, kad ir sušaldant, nes galvos ėmė mėlynuoti (deja).
JI: Gerai, kad galvos mėlynuoja, ne nosys...

Agurkai: viskas gerai ir gražu, kol nepradedi galvot apie žiemą

2015-08-09

JIS: Agurkų šįmet Ji prisėjo keliose vietose, be to, dar ir keletą namie augintų daigų pasodino.
Auga gražiai.
Bet jų jau tiek, kad suvalgyt žalių ar paraugtų nebespėjam.

Ji ėmėsi darbo.
Ir ko tik neprisiklausau apie internete randamus konservavimo ar kitokio -avimo receptus!
JI:  Pradžioje raugėme, bet paraugtų beveik ir nevalgėme. Kaip ir patisonų su kalafiorais. Nespėjam. Agurkai rauginti užpernai „iššaudė“, maždaug 50 procentų.
Jis mane vis bara, kad esu skriaga ir naudoju pernykščius dangtelius. Nors atidarinėju stiklainius, bendradarbio Vido pamokyta, padaužiusi į stalo kraštą. Taip atseit dangteliai nesusigadina. Bet šiemet prisipirkom naujų, tad gal laikysis.
Na, kaip visad, prigimčiai nepaprieštarausi, tarp naujų įkišu ir vieną kitą naudotą, jeigu neiššaus, tai Jis ir nepastebės. Va.
JIS: Cha! nepastebės, tikisi. Tai bent jau nenaudotų antrąkart tų, ant kurių parašyta „3 min“, – tokiais būna užsukti puslitriniai stiklainiai su sriubos ruošiniu, tik aš tokią srebiu, vadinas, sodan jie (sykiu su stiklainiais) atkeliavo iš Pašilaičių, o ne iš Kalvarijų gatvės.
JI: Agurkus dorot mėginu tokiu principu: užraugiu, palieku parai rūsyje, šalčiau. Po paros nupilu sūrymą į puodą, užverdu, užpilu ant agurkų stiklainiuose, įdėjusi šviežių krapų ir česnakų, ir nupilu; nupilu du kartus, trečią palieku; Jis užsuka dangtelius, apverčiu, palieku per naktį, o iš ryto – į šaldytuvą vienai dviem paroms (atseit baigiasi rūgimo procesas), ir į rūsį. Ar pasiteisins – pamatysim.

Česnakai: jau raut ar dar palaukti?

JIS: Ankstesniais metais (prisipažįstu – dėl mano kaltės: neskubėkim, gal dar paaugs?) česnakus nuraudavom per vėlai – dalies skiltelės džiovinant atsiknodavo nuo stiebo. Rudenį sodint tinka, bet žiemai laikyt – nebe.
Šįmet (prisiskaitę internete) nusprendėm: rausim, kai žiedkotis išsities ir nosis į viršų užsiries. Keletą – nosį į dangų iškėlusių – jau nurovėm.
Bet per karščius išsidrėbęs pavėsy vartinėdamas Sodininko ir daržininko mėgėjo žinyną (1982), p. 175 radau:

Česnakų derlius imamas, kai laiškai ir kaklelis pradeda vysti, tačiau nereikia laukti, kol jie visai išdžius [...].

Nė žodžio apie užriestas nosis. Laiškai dar nenuvytę, tik galai pageltę. Tai gal dar luktelėt?

2015-08-02

2015-07-15

 ← P.S. Šalia česnakų auga šįmet ne kartą tinklarašty minėtieji žemuoginiai špinatai. Augo augo, „žemuogių“ priaugino; bet petražolės užgožė ir, galima sakyt, pribaigė; nors ir be petražolių būt nusibaigę, t.y. peraugę.

JI: Žemuoginių špinatų paslapčia nuo Jo dar žadu pasėti – rudeniniam derliui.
Beje, špinatai išaugo puikūs. Lapai tinka salotom, o uogos, manyčiau, irgi. Salotoms dėl grožio ir spalvos. Norėjau užsišaldysiu žiemai – kisieliaus ar želės spalvai daryti.
Koks uogų skonis? Darbe atlikau testą: kokio augalo skonį primena uogos? Atsakymų buvo visokių – rūgštynių, bet ne rūgščios; kukurūzų burbuolių, netgi su patikslinimais – ne visai prinokusių kukurūzų burbuolių plaušelių (žmogus tikrai turi gerus skonio receptorius!); burokų (t.y. raudonųjų burokėlių), buvo ir maišytų skonių – kažkas su pelėsiais, jau ir nebepamenu kitų. Bet labiausiai man patiko – smilgų skonio: na, tai kažkas labai pažįstamo iš vaikystės, na, tos ilgos žolės, kur ištrauki ir kramtai tą galiuką baltą. Labai gražios asociacijos.
Laimėjo visgi burokai. Nors smilgos su kukurūzais nedaug atsiliko.

JIS (08-23): Česnakus nuroviau 08-09.
Ne per daugiausiai, bet visai gražūs.
Kad dar gražiau atrodytų, supyniau kasą.

Rankdarbiai

JIS: Vyresnėlis sūnus užsakė anūkei suoliuką (kraselę) padaryt, kad pasilipusi galėtų rankas kriauklėj plautis. Iš Biržų atsivežiau lentelių (ko tik a.a. Tėvas ten neprikaupęs!) ir sode ėmiaus darbo. Ką nors iš tikro medžio daryt – vienas didžiausių malonumą. Medis, medvaržčiai ir klijai, – ir dirbinys dirbėją pergyvens.
Įsibėgėjęs dar ir didelį keturkojį daiktą sumeistravau: plaunant visai pasilenkt nereikia, nes kojas padariau tokias, kokių Ji norėjo. „Batai“ iš nupjautų mineralinio butelių – čia jau mano pramonė :)

P.S. Dėl juoko. Kai neturi kampainio, tinka ir Vysockis →

JI: Taip taip, jeigu nebūčiau kraselės užpavydėjusi, tai prastuvės dar iiiiilgai būčiau laukusi.
Man kraselės ravėjimui taip ir nepadarė. Vieną žvejo kėdutę bendradarbė davė, garantavo, kad mane atlaikys. Neatlaikė. Kitą žvejo kėdutę nupirko Jis. Sakė, šita tai jau laikys. Neatlaikė. Ir nesvarbu, kad aš ten tarp lysvių voliojausi bent keletą kartų, juokas, ir tiek. Jam, ne man. Na bet dabar bent jau turėsiu kaip paspausti, nors ir ne anūkė esu, bet visgi...
O indų plovykla gera išėjo. Džiaugiuosi ir neatsidžiaugiu – nugara indus plaunant nebepavargsta.

Oi grybai grybai, jūs patieka mano...

2015-07-29

JIS: Ar jūs pajėgtumėt imt ir lyg niekur nieko praeit pro grybą? Aš tai niekaip nepajėgiu.
Kai ėmė svilint šitie karščiai, ramiau reaguoju, – tikimybė, kad bus sveikas, beveik nulinė. Žiūrėk, ką tik išdygęs, o jau kirmėlių ne tik kotas, bet ir galvutė varpyte išvarpyta.

Prieš kokią savaitę parinkau vienam kartui pavalgyt ir nuvežėm Jos mamai.
O labiausiai apsidžiaugėm tuo, kad sutiko priimt dar ir stiklainiuką pernykščių.

Gyviai šaltakraujai ir šiltakraujai

JIS: Prieš savaitę buvau pasiskolinęs iš jaunėlio sūnaus padorų fotoaparatą ir atsivežęs sodan. Maniau, kokių mianiškų mikrovaizdų užfiksuosiu. Bet taip ir neprisiruošiau. Nors dvi nuotraukos, padarytos geru objektyvu pritraukus vaizdą, vis dėlto yra.

Kitąpus keliuko, elektros tinklams priklausančioj žemėj, buv. šeimininkai sumetė tokią žabų ir kt. krūvelę. Ten ir įsikūrusi gyvatė, tiksliau – angis, dar tiksliau – vipera berus. Kai karšta, išlenda ir kaitinasi. Ne sykį esu matęs, o dabar ir nufotografavau. Kartkartėm ir po nepjaunamą pievą bešliaužiojančią esu sutikęs. Gražus gyvis.
O va pelėną, tiksliau – microtus arvalis pastebėjau visai atsitiktinai beeidamas rūsin (tokia išbetonuota aikštelė priešais rūsio duris yra; žr. antrą nuotrauką). Pasiblaškė iš kampo į kampą, o paskui ėmė ir kabindamas į kampą išlipo. Ir šmurkšt po laiptais, kur visokių malkigalių prikrauta.
(Šįmet rudenį svarainių ir obuolių rūsin nebedėsim; tulpių svogūnėlių taip pat – pernykštės puotos neberengsim.)
JI: Įdomu, ir kurgi Jis dės tuos svarainius ir obuolius?
Gyvatės nemačiau nė vienos (nors visi aplinkiniai matė). Bet aš gudri, girdėjau, kad gyvatės negirdi garsų, bet reaguoja į vibraciją. Tai kai einu aviečių skinti, labai trepsiu, kad žemė drebėtų. Visiems patariu daryti tą patį.
JIS: Kur dėsim? Viršuj, namuke. Lovą, ant kurios tik šunė miegodavo, išmesim, ir atsiras vietos.