SODAS — NE DARBOVIETĖ!
JI
: Dukterėčia, sužinojusi, kad žadu pirkti sodą, atsiuntė nuorodą į gamtinės žemdirbystės svetainę. Netgi užsiregistravau, kad galėčiau skaityti forumus. Perskaičiau Nikolajaus Kurdiumovo knygą Protingas daržas. Na, ir nusprendžiau pabandyti – tai yra, turėti daržą ir jame derlių be jokio kasimo, ravėjimo ir laistymo.
JIS
: Graži svajonė! Bet dirbti vis tiek teks. Kad ir žolę pjaut.

2017-10-02

Rudenėjančio laiko džiaugsmai



JIS
: Obuoliai buvo didžiausias džiaugsmas praeitą rudenį.
Šįmet sodas tuščias.
Šiek tiek džiugino, galima sakyt, savi grybai, kol supratom, kad jau per daug jų pririnkom, iki kitos vasaros nesuvalgysim.
Kas iš džiaugsmų liko?
Kas džiugina akį spalva –
geltona, raudona.

2017-07-31

Štai ir baigės atostogos

JIS: Vakar baigės. Ta proga pirmas jurgino žiedas pražydo.
JI: Jam tik į jurginus žiūrėti... Atostogos baigėsi, o kas pabaigs namuką dažyti?
JIS: Niekur nepabėgs tas namukas ir pusiau dažytas, o jurginai – gražu, džiugina akį.

Mangoldai? Kaliaropės!

JIS: Šįmet pavasarį Ji džiaugės: ir mes turėsim mangoldų! Dabar labai populiaru augint mangoldus.
Pirmąkart tokį daržovės pavadinimą išgirdau.
Pasėjo šiltnamy, paskui persodino į lysvę. Auga.
Bet kad čia ne mangoldai, arba lapiniai burokėliai, o kaliaropės, tik spalva kitokia. Burokėlio ir kaliaropės hibridas?
Nežinau, ar beturi kur sėklų pakelį išsaugojusi.
Kažkas čia negerai.
JI: Na va, sėjau mangoldus, o išaugo kaliaropės. Ir dar ne bet kokios, o melsvosios, raudonosios ar burokinės (nebežinau kaip pavadinti). Ai, negi svarbu pavadinimas. Kas išaugo, tą ir valgysim. Tik dabar nebeaišku, kurią dalį valgyti – viršutinę ar apatinę. Teks, matyt, abi skanauti. O dar ir Jį reikės įtikinti, kad labai vertinga ir skanu.

Žirniai, svogūnai, česnakai

JIS: Ji šįmet baisiai džiaugias žirniais; esą jau dvi savaitės valgo, o tik vieną kirminą ankšty terado.
Aš tai nelabai žirninis.

Svogūnai šįmet arkliniai; nežinau kodėl; kad lietaus buvo?

O nurautais česnakais Ji nelabai patenkinta – esą geresni (didesnės galvos?) galėję būt; nežinau, man visai normalūs atrodo, turint galvoj, koks buvo pavasaris.

Kopūstynas

JI: Jėga, kopūstai visokie – raudoni, ankstyvieji, vidutiniai, vėlyvieji, brokoliai, kalafiorai, kale ir, mano dideliam džiaugsmui, pagaliau sudygo Briuselio kopūstai. Tie tai eksperimentiniai, net neįsivaizduoju, ant kurio galo tie kopūstėliai pradės krautis. Trečius metus sėjau, ir pagaliau – gražuoliai. O kale kopūstai (garbanotieji) praeitų metų atradimas – ir į sriubas dėjom, ir į salotas, ir čipsus darėm. Nepasakyčiau, kad labai skanu, bet juk labai sveika. Taigi šiemet vėl optimistiškai tikiuosi nieko nepirkti, o maitintis kopūstais, na, ir grybais. Žodžiu, ką dievulis duos ir ką patys pasisėję – pjausim.
JIS: Tas kopūstynas pusantros lysvės užima. Pafotografavau, prie nuotraukų ir komentarai.
→ dešinėj brokolis, žiedyną sukrovęs, – nežinau, kodėl kažkas panašaus į kietoką galvutę (kaip, pvz., atrodo čia) nesidaro, ir jau ne pirmi metai taip; sekmadienį išvažiuojant visas tris, nors tiksliau būtų – visus tris (žiedynus) nupjoviau, nes iki kito penktadienio pradės žydėt; aišku, ir žiedus žmonės valgo, bet gal geriau to nelaukt. (Kalafiorų nefotografavau, nes dar nieks nesidaro, ta varškė vos užsimezgus.)


← ankstyvieji; visai gražios galvutės;
→ vėlyvieji, irgi jau suka galvas;
← čia tikriausiai turėtų būt tie vidutiniai, vėlyvesni už ankstyvuosius, bet ankstyvesni už vėlyvuosius; nežinau nežinau, kažkokios keistos galvos formuojasi, tokios labai pailgos;
→ garbanotieji – viskas gerai, o dar geriau, kad tik du, nes pernai buvo keturi ar penki, tai tie lapai peraugdavo, sukietėdavo, o juk skindavom tvarkingai – iš apačios, tai gražiausi likdavo ir laukdami, kol bus nuskinti, pasendavo :)

← čia tie Bruxellio kopūstai; ir aš neįsivaizduoju, kur tos gūželės ims rastis; o šiaip – l. gražiai auga;
→ mėlynieji, kuriuos Ji raudonais vadina; neįsivaizduoju, kada pradės gūžes sukt, – rugsėjį?

2017-07-27

Dėl juoko: kaip sugadinamas tyras grožėjimasis gamta

JIS: Tvenkiny, iš kurio pumpuojam vandenį šiltnamiams laistyt, auga lelijų.
Vakar vakare atjungęs siurbliuką užsižiūrėjau į vieną (žiedas susiskleidęs jau buvo, tai spalvą gali įsivaizduot kokią nori) – bet nenorom galvoj ėmė suktis žodžiai apie baltą leliją, – ir viską sugadino.
Kai Jai priminiau, tai ne tik daugiau žodžių, bet ir melodija atsigamino (aš tik priedainį buvau prisiminęs):
Nuo saulės suskeldėjo lūpos
[vadinas, tuolaik kremo nebuvo?],
prisirpo mėlynės šile,
jaunystė ant ežero supos 
smaluota žvejų valtele
[jei nebūtų nusmaluota, tai vanduo sunktųs] etc.

Nuskyniau tau vieną leliją,
balčiausią leliją visų, –
ir debesys tamsūs išlijo
ir vėl pasidarė šviesu.
Dar ten apie kasas, perkūnus ir kitką yr.
Žodžiai? Muzika? Kas dainuodavo?
Kur čia viską be pagalbos prisiminsi. Pagooglinus: Stasio Žlibino. Miko Vaitkevičiaus. Daug kas yra dainavęs, bet pirmasis ar ne Jurgis Žukauskas su Tiškaus „Estradinėm melodijom“? Tėvas tą plokštelę turėjo.

Apie gėles

JIS: Norėjau raut – trukdo atidaryt šiltnamio, kuris jau turėjo būt prakiuręs, bet vis dar laikos, duris. Ji pasipiktinusi ėmė aiškint, kad tatai gėlės – mama Jos sakiusi, kad piliarožės, ir labai gražu. Na, jei jau net piliarožės – didelė garbė griūvančiam šiltnamiui pilim pasijaust, – teauga, tedžiugina ir Ją, ir šiltnamio savivertę kelia.

Prie namelio durų kabo vazonas su petunijom. Jos pačios sėtos, augintos, persodintos.
– Gražios tos svyrančios petunijos, – pasidžiaugė Ji.
– Gražios, bet jos ne svyrančios, o styrančios. Tokia nauja rūšis, – mėginau pajuokaut.