Vynuogės

JIS: Kaimynas prieš trejetą metų pasiūlė tris žaliųjų ir tris mėlynųjų sodinukus; žaliosios greičiau auga; jau ir pernai šiek tiek buvo. Viena mėlynoji neištvėrė pirmos žiemos, pernai jos vieton pasodinau irgi kaimyno dovanotą raudonąją (peržiemojo, šįmet stipriai ūgtelėjo).
Vieta turėtų būt tinkama, niekas pietų saulės neužstoja (anksčiau šiltnamis buv. savininkų čia stovėjo). Svogūnai gretimoj lysvėj nelabai tinka; planuoju ten šilauogių eilę kitąmet pasodinti.
Pernai kelias žemai kabojusias kekes kažkas nuniokojo, net iš Temu pirkti maišeliai nepadėjo; spėju, keturkojo darbas, tik nežinau, kokio konkrečiai; paukščiai būtų pasirinkę aukščiau kabojusias. JOS manymu, galėjo būt lapė iš Ezopo pasakėčios „Lapė ir vynuogės“: kadangi kekės buvo pasiekiamos, tai ir tiko.

Mėgėjiška fenologija

JIS: Nežinau, specialiai nesidomėjau, bet galvoj tupi tokia žinia:

kai pražysta alyvos, šalnų nebeturėtų būt.

Dar negali sakyt: jau tikrai žydi, tik kai kurie žiedai prasiskleidę;

kitą savaitgalį – jau tikrai žydės. Galima tikėtis,

kad šįmet neatsitiks kaip pernai, kai nušalo aktinidijų, vynuogių ir kt.

pirminiai pumpurai, ūgliai (o gal kitaip reikia vadint?).

Na, dar reikia savaitę luktelėt, ir bus galima padaryt išvadą apie šį pavasarį.

Beje, namie agurkai juokingu pavadinimu Зятек 

(Žentelis; 5 sėklas gavom dovanų, visos sudygo) jau ėmė žydėt,

teko nesulaukus pražydusių alyvų persodinti į lysvę

(pridengiau agroplėvele – jei ir bus silpna šalna dirvos paviršiuj, turėtų ištvert).

Slyvos, vyšnios, trešnės nužydėjo; atidžiau pasižiūrėjus jau galima pamatyt,

ar žiedas užmezgė, ar ne.

Pernai obuolių nebuvo. Visai.

Mėginau ieškot parduotuvėse bent kiek pagal skonį panašių į vad. naminius – nieko gero neradau. (Turgaus neprisiruošiam aplankyti.)

Šįmet žydi visos obelys; visos septynios.

Jei neužklups kokia force majeure, obuolių tikrai bus.

Greičiausiai – per daug.

Stipriai išgenėjau ankstyvąsias, nes nei suvalgyt, nei išdovanot nespėdavom; gaila, kai tenka išmesti.

Vėlyvosiom buvau gailestingesnis, bet, atrodo, be reikalo. Vėl nebus kur dėt.

Vis žmogus esi linkęs būt nepatenkintas;

stengiuos, kad bent – pirmiausia savim.

2026-ų pavasaris

JIS: Lyginant su pernykščiu, šių metų pavasaris dešimtadieniu, gal net pora savaičių vėlesnis.

Kai nuvažiavom penktadienį, tik dalis žiedų buvo prasiskleidę; šeštadienį ir sekmadienį ištikusi vasara (+20 ir daugiau šilumos) padarė savo darbą – sekmadienio popietę jau visa slyva žydėjo. (Už slyvos dar abrikosas ir persikas auga, Ji labai norėjo; irgi žydi, tiesa, žiedų nelabai daug.)

Stebėdamas pastarųjų metų pavasarius padariau išvadą: kuo vėlesnis – tuo geriau: tuo mažesnė tikimybė, kad atsitiks, kaip pernai atsitiko, t.y. balandžio antra pusė – vos ne vasara, o gegužis – su stipriom šalnom, apskritai šaltas, šaltesnis už balandį. Pernai, tarkim, visi slyvų ir kt. žiedai nušalo – jokio derliaus.

Kaip bus šįmet – nežinia. Ji, mėgstanti žiūrėt į orų prognozes, sako, kad stiprių šalnų lyg ir neturėtų būt. Mano reakcija į prognozes: gal ir taip, gal ir ne – 50:50.

 

P.S. (2027 VII 22) Ne, nenušalo, slyvų primegzta; dabar kita abejonė sukiojasi galvoj:
ar nepradės masiškai pūti? –
drėgna, vėsu.

Apie vandenį ir šalnas

JIS: Prie sodo yra prūdas, kurio vandenį naudojam laistyt. Siurbliuku pripumpuoju 1000 litrų talpą, ir laistom (šiltnamy laistymo sistemą turim, tai nešiot laistytuvu nereikia, prijungi – ir pasilaisto). Šįmet neaišku, kuriam laikui užteks prūdo vandens. Kai pirmąkart pamačiau, kiek po žiemos prisikaupę, pasakiau sau: kiek būna vidurvasarį. Beje, kolegė pasakojo: eidama paneriu pamatė žmones, kažką darančius prie upės; paklausė, ką; – atsakė matuojantys vandens lygį: Neris labai nusekusi, paprastai toks lygis būnąs liepos mėnesį. Ką gi, filologo nuomonė ir hidrologų išvada sutapo.

Iš visų gamtos ženklų apie orus pripažįstu tik vieną, kurio laikėsi a.a. babytė (*1898): kol alyvos nepražysta, lauke nieko nereikia sodint, nes dar gali būt šalnų. Kairėj – kaip šį savaitgalį atrodo alyvos sode. Na, po savaitės gal jau ir bus galima. — — Dėl juoko: ir poezijoj šita žmonių patirtis atsispindi – greičiausiai prisimenat iš Salomėjos Nėries: „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos“ ar kitą eilutę iš to paties eilėraščio: „Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos“.

Trešnės

JIS: Turim sode trešnę. Gal jau 10 metų. Dera, skanios. Bet prieš keletą metų vienoj kamieno pusėj ėmė skilinėt žievė, sunktis skystis. Jei prisiskaitęs teisingai diagnozavau, – citosporozė. Dezinfekavau, tepiau, rišau; regis, liga sustojo, bet toj pusėj, kurioj neliko žievės (atšoko), visos šakos nudžiuvo. Liko pusė trešnės. Nežinia, ar liga neatsinaujins. Jei ir ne, vis tiek ilgai netrauks.
Todėl nupirkom dvi naujas trešnes (iš „Žalios stotelės“). Sekmadienį pasodinau. Ne per toli nuo senosios. Kas per trešnės – ir parodyta, ir parašyta. Bet esu linkęs nepatikliai žvelgt į tokius aprašus – gali tikėtis, kad bus tokios. O ar tikrai tokios bus?
Nenufotografavau sodinukų ir čia neįdedu. Va kai/jei ims derėti, nufotografuosiu uogų kekes ir papildysiu įrašą. Bus galima palygint pažadą ir tikrenybę.