Dėl juoko

1
Kaip Jam įrodyt, kad per atostogas tikrai dirbo, o ne drybsojo?
– Štai, pribaigiau batus – valgyt prašo.


2
Išgirsti Ją sakant:
– Gulkis ir pagulėk, tavo atostogos baigiasi, –
ir iškart supranti, kam ši frazė skirta: aišku, šunei.

La peste

JIS: Žodis maras filologui, nors ir mėgstančiam pasikapstyti darže, vis dėlto pirmiausia siejasi su Albert’o Camus romanu, o ne pomidorais.
— mėnesio pradžioj el. paštan atėjo sodoexpertų.lt naujienlaiškis „Ar maras jau pasiekė jūsų bulves ir pomidorus?“ — Taip, liepos pačioj pabaigoj pomidorus (o Jos bulvės už eglių — viskas tvarkoj kol kas).
Darže buvau prisodinęs visą eilę, gal kokių 20, Betaluxų; gražiai augo, bet – phytophthora infestans, ir pradėjo rastis pilkos dėmės ant lapų, stiebai vietomis darytis pilki. Viskas aišku: kaip ir pernai – net pirmieji pomidorai lauke nespėjo prinokti; didesnius iškart nuskyniau (beje, dauguma dėžutėj ėmė raudonuot), o pačius augalus išroviau ir išmečiau kuo toliau nuo daržo. Visokie purškimai, „gelbėjimai“ – ne, neverta prasidėt.
Kitoj vietoj dar buvo Vilmos šiek tiek, vienas kitas Moneymakeris – po kelių dienų ir tie ėmė pilkuot.
Matyt, tokios vasaros, kai tai vėsu ir lyja, tai 30 karščio, nelabai tikę pomidorams lauke augt. Šiltnamy viskas tvarkoj. Ten priaugs per akis, o lauke – lyg iš tradicijos vis pasodini, bet kad nelabai bėr prasmės.

Lacerta agilis

 

JIS: Šįmet nei žalčių, nei gyvačių nemačiau; tik išnarą, greičiausiai žalčio, šiltnamy buvau radęs. O va vikriųjų driežų, didelių ir mažiukų, daug. Mėgstama vieta – pasišildyt prie šiltnamio priešais saulę. Man jie gražūs.

Vynuogės

JIS: Kaimynas prieš trejetą metų pasiūlė tris žaliųjų ir tris mėlynųjų sodinukus; žaliosios greičiau auga; jau ir pernai šiek tiek buvo. Viena mėlynoji neištvėrė pirmos žiemos, pernai jos vieton pasodinau irgi kaimyno dovanotą raudonąją (peržiemojo, šįmet stipriai ūgtelėjo).
Vieta turėtų būt tinkama, niekas pietų saulės neužstoja (anksčiau šiltnamis buv. savininkų čia stovėjo). Svogūnai gretimoj lysvėj nelabai tinka; planuoju ten šilauogių eilę kitąmet pasodinti.
Pernai kelias žemai kabojusias kekes kažkas nuniokojo, net iš Temu pirkti maišeliai nepadėjo; spėju, keturkojo darbas, tik nežinau, kokio konkrečiai; paukščiai būtų pasirinkę aukščiau kabojusias. JOS manymu, galėjo būt lapė iš Ezopo pasakėčios „Lapė ir vynuogės“: kadangi kekės buvo pasiekiamos, tai ir tiko.

Mėgėjiška fenologija

JIS: Nežinau, specialiai nesidomėjau, bet galvoj tupi tokia žinia:

kai pražysta alyvos, šalnų nebeturėtų būt.

Dar negali sakyt: jau tikrai žydi, tik kai kurie žiedai prasiskleidę;

kitą savaitgalį – jau tikrai žydės. Galima tikėtis,

kad šįmet neatsitiks kaip pernai, kai nušalo aktinidijų, vynuogių ir kt.

pirminiai pumpurai, ūgliai (o gal kitaip reikia vadint?).

Na, dar reikia savaitę luktelėt, ir bus galima padaryt išvadą apie šį pavasarį.

Beje, namie agurkai juokingu pavadinimu Зятек 

(Žentelis; 5 sėklas gavom dovanų, visos sudygo) jau ėmė žydėt,

teko nesulaukus pražydusių alyvų persodinti į lysvę

(pridengiau agroplėvele – jei ir bus silpna šalna dirvos paviršiuj, turėtų ištvert).

Slyvos, vyšnios, trešnės nužydėjo; atidžiau pasižiūrėjus jau galima pamatyt,

ar žiedas užmezgė, ar ne.

Pernai obuolių nebuvo. Visai.

Mėginau ieškot parduotuvėse bent kiek pagal skonį panašių į vad. naminius – nieko gero neradau. (Turgaus neprisiruošiam aplankyti.)

Šįmet žydi visos obelys; visos septynios.

Jei neužklups kokia force majeure, obuolių tikrai bus.

Greičiausiai – per daug.

Stipriai išgenėjau ankstyvąsias, nes nei suvalgyt, nei išdovanot nespėdavom; gaila, kai tenka išmesti.

Vėlyvosiom buvau gailestingesnis, bet, atrodo, be reikalo. Vėl nebus kur dėt.

Vis žmogus esi linkęs būt nepatenkintas;

stengiuos, kad bent – pirmiausia savim.