Vienas atostogų ketvirtadienis

JIS: Iš ryto – aišku, po kavos, – pagrybaut; ne per daugiausia, bet gražūs.

Dešinėj – grybavimo kompanionė Ela.
Jai grįžus bepiga – išsitiesei tarpdury ir drybsai, o man ką – dirbt reikia; šiandien (dar vakarykščius pridėjus) atsargų padaryta: du 0,7, du puslitriai ir toks mažiukas – regis, 0,3 l (stiklainiai tvarkingi – be buvusių užlipintų popieriukų, tik dangteliai ne su grybų atvaizdais, o su pomidorų; aišku, tas negerai). Virdamas užsiėmiau savitaiga: viskas, gana, daugiau jokių grybų, bet jau rimtai – jokių, nebent – būtų kam atiduot (bet kad net išvirtus ir užkonservuotus sunkoka įsiūlyt).

Kol aš niekais užsiiminėjau, Ji rimtus darbus dirbo. Vieną namuko sieną antrąkart perdažė; tada ėmėmės to, kas sunkiausia – antro aukšto pirmą galą dažyt. Velnias, aukštoka (nors aukščio ir nebijau). Dar nebaigėm.
JI: Tikrai aukštoka. Ir iš apačios žiūrint man kinkos dreba, labai tikiuosi, kad Jam ne. Ir iš viršaus pro langą dažuotą volelį Jam padavinėjant nėra jauku. Bet atrodys namukas daug gražiau, o be to – ir netrūnys taip sparčiai. Atostogos. Jam atrodo – beprasmis darbas, o man, atvirkščiai – prasmingas. Taip ir plušam kiekvienas su savo požiūriu.

Vėl grybai ir kiti santykiai

JIS: Pirma atostogų savaitė viens du ir pralėkė. Na, negali sakyt, kad tuščiai – šį tą nuveikėm (Biržuos, Jonišky buvom; prieškambarį – pagaliau! – išlakavau) ir į sodą buvom atvažiavę, nors ir trumpam (pomidorus šiltnamy nori nenori reikia laistyt), bet Jai vis būdavo šalta, per šalta, namo norėdavo.
O šiandien jau šilta. (Man tai anoks – vėsesnis oras labiau patinka.)
Atvažiavus kojos pačios nunešė pažiūrėt: gal jau dygsta grybai? – Cha, yra! Svarbiausia – baravykai ėmė dygt. (Lepšiukais nieko nenustebinsi, net savęs; nors irgi gražūs, kol jauni, žr., pvz., kairėj.) Baravykai iš priesmėlio lenda tarp eglaičių. Didesnius nupjoviau, dar vos išdygusių daugiau negu dešimtį pastebėjau. Buvau ir į tikrą mišką nuėjęs. Tas gražuolis dešinėj – miškinis. O apačioj – galima sakyt, naminiai (apie 50 metrų nuo namuko augę).

Bet: pernykščių ir džiovintų, ir konservuotų dar yr, o vėl džiovinam, ir džiovint netinkamų visų iškart nesuvalgysim, teks konservuot.
Buvo galvoj tokia utopinė mintis apsilankiusi: gražiausius nufotografuoji ir – net juos – palieki. Bet rastas grybas – ne batas; nežinau, kokią valią reikia turėt, kad gražų grybą paliktum kur radęs. Ne, tokios titaninės neturiu.
JI: Aš Jam sakau: galėjau būti skaute 50-ies, bet skaute beveik 55-erių jau nebenoriu būti. Man jau reikia šilumos ir patogumų, deja. Reikia žolę pjauti, o Jis grybus renka, valo, tvarko, verda, valgo... Taip pusės dienos ir nėra. Atostogos, sako. Panašu, ir vėl grybus kiekvieną dieną valgysim... Visas atostogas.
JIS: Nemanykit, kad vienas šiandien valgiau tuos grybus; ir Ji valgė, ir dar sakė, kad visai skanu. Su bulvėm, pagardintom krapais (bulvės pirktos, krapai savi – visur jų pridygo).

P.S. (07-13) Dar porą nuotraukų pridedu – ir tas raudonikis l. gražus, ir tie baravykai. — Kiek atsargų jau sukaupta? Litrinis stiklainis džiovintų baravykų ir du po 0,7 l konservuotų.

Pernykštę vasarą prisiminus

JIS: Parinkau keletą nuotraukų iš praeitos vasaros.
Raudonikiai man gražesni net už baravykus, ir nieko negaliu padaryt. Greičiausiai todėl, kad vaikystėj taip atrodė. (Nors ir baravykų praeitą vasarą pasirinkom, pasidžiovinom.)
Pernykščiai metai buvo obuolingi, iki šiol dar šiek tiek turim; ėmė vysti, bet taip ir turi būt – juk jaukovas. O šįmet obelys pramečiaus, bus tuščios, nebent viena padarytų išimtį, už kurią būčiau jai labai, labai labai dėkingas.

JI: Geri buvo baklažanai, beveik 30-ies centimetrų ilgio. O ir pomidorai, Indigo Rosso, patiko, skanūs, tokie saldoki, gal kiek ir priminė savo skoniu, ne tik išvaizda, slyvas. Šiemet vėl mėginau pasėti, bet labai sunkiai dygsta – ir pernai paskutiniai sudygo, ir šiemet dar nematyti.

Gražu žiūrėti į nuotraukas, kai jose viskas žalia. Akys pailsi ir širdis pasidžiaugia buvusiu derliumi. Na, ir mintis-viltis sukirba – gal ir šiemet su derliumi pasiseks?

Mažieji vasaros džiaugsmai

JIS: Kodėl nieko neberašot? – keliskart buvau klausiamas. – Noras ką nors parašyt karkartėm sukirba, bet vis neprisiruošiam, – atsakydavau. Kai jau kelinti metai kartojas tas pat – ir paties taip nebedžiugina, kad pultum rašyt, kita vertus, ir dėl „nelaimių“ guostis nebėr tokio stipraus poreikio.
Na, nugraužė greičiausiai kiškis ar stirna nuskabė pupelių, burokėlių lapus – tiek to, visiem reikia maitintis. Pašnekam apie tvorą, bet šnekos kol kas ir lieka šnekom. (Man tai visai gerai ir be tvorų, laisvesnis jauties.)

Bet dar liko mažųjų džiaugsmų.

Turėjom tik vieną vardinį jurginą – Franzą Kafką. Kadangi taip ir neprisiruošiau įsigyt svajoto Vaižganto, šįmet Ji du nupirko: Peterį (kuris labai mažai skirias nuo Kafkos) ir Davidą Howardą (daug tų Davidų H., kurio garbei skirta šita jurginų rūšis, taip ir neišsiaiškinau). Vienas jau žydi, tik nesutariam kuris. Apskritai šįmet nutariau nebekaišiot jurginų bet kur, paskyriau vietą šalia namelio iš pietų pusės; galima sakyt, kad jie ten klesti.











Grybai. Užsiplikai iš ryto kavos, kol paaušta – jau ir grįžęs su puspilne pintinėle (10 min., ne daugiau užtrunki). Suprantu, sakysit, lepšiai ne grybai, bet jei jaunučiai – visai nieko.

O bene smagiausia sode (aišku, tai tik spėjimas; paklaust gali, tik atsakymo nesulauksi) Jos dukters kalaitei Elai. Nė metų nėr, tai gali lakstyt kaip pablūdus ratais kada tik kyla noras.
JI: Ai, smagu visiems, ir kalaitei, ir man, ir Jam. Net ir užklystantiems svečiams – kviestiems ir nekviestiems. Nors ir nelaksto kaip pablūdę ratais po sodą. O nuo svečių niekadėjų (kiškių ir stirnų ir kitokių žvėrių) apsisaugot pagaliau nupirkome neaukštą tinklą. Kitąmet aptversime; ne save, o bent jau dalį kopūstų ar salotų, ar pupelių.

Oi grybai grybai, jūs patieka mano...

2015-07-29

JIS: Ar jūs pajėgtumėt imt ir lyg niekur nieko praeit pro grybą? Aš tai niekaip nepajėgiu.
Kai ėmė svilint šitie karščiai, ramiau reaguoju, – tikimybė, kad bus sveikas, beveik nulinė. Žiūrėk, ką tik išdygęs, o jau kirmėlių ne tik kotas, bet ir galvutė varpyte išvarpyta.

Prieš kokią savaitę parinkau vienam kartui pavalgyt ir nuvežėm Jos mamai.
O labiausiai apsidžiaugėm tuo, kad sutiko priimt dar ir stiklainiuką pernykščių.

Grybmetis prasideda

JIS: Atvažiavom sodan vakar, pirmadienį. Pirmoji atostogų diena. Reikia viską apeit, apžiūrėt. Na, kad piktžolės šoktelėjo į viršų kaip reikiant, nėr ko stebėtis. Jei bulvė vos ne metrinės, tai ir jos nenori atsilikt.

Užmečiau akį ir į sodo dalį, kur, kaip svečiams sakom, grybus auginame.
Du gražūs lepšiokai ir du – tik iš kepurės galima šio to tikėtis.
Negi tuo ir pasitenkinsi?

Capt krepšiuką – ogi imsiu ir apibėgsiu per 10 min kitapus keliuko esantį miškelį (sodų sklypai ten turėtų būt, bet nieks nieko nedaro, tai medžiai jau oho. Grįžau su beveik pilnu.

Vakarienei – grybai su bulvėm.

JI: Mamai pasigyriau telefonu, kad valgom grybus su bulvėm. – Savus? – paklausė mama. – Na taip, savus – iš savo sodo miškelio. Tiesa, truputį pamelavau – ir iš kaimynų, kuriuos pamatom geriausiu atveju kartą per metus.

JIS: Šiandien vėl akis už kelių visai netyčia užkliuvo. Tai bus sriuba – nei šis, nei tas: žuvienė su grybais. Tokios dar neteko srėbt, žiūrėsim, ar valgoma.

------------------------------------

JI: Man tai visai skanu buvo, tik grybai per dideliais gabalais supjaustyti.

JIS: Kaip supjausčiau prieš apvirdamas, taip ir supyliau. Taip, reikėjo supjaustyt smulkiau. O dėl skanu, – kai esu alkanas, labai daug kas tampa skanu :) Tiesą sakant, žuvies skonio nepajaučiau, per mažai jos buvo – tik galva ir uodega.
JI: Matyt, per daug grietinės prisidėjo :)

Ech, ne tuo reikėjo užsiimt savaitgalį

JIS: Šįryt per Žinių radiją (spaudos ir interneto svetainių apžvalga) girdžiu, kad vieta, kur savaitgaliaujam, minima:

Gražuolis raudonviršis aptiktas Vilniaus rajone, netoli Paberžės esančio Šepečių kaimo pamiškėje. Pasak mikologo, profesoriaus Ernesto Kutorgos, tai – juodažvynis raudonikis. Mokslininko žiniomis, šiemet jau randama ir išdygusių pirmųjų lepšių.

Suradau, citavo iš čia.
Užuot pomidorus sodinę, verčiau būtumėm ėję grybaut.
JI: Bent jau reikėjo trečiajame sklype, kur miškelis, gerai apieškoti. Gal ten būtumėm radę. Pernai ten pyliau ir pyliau grybieną – grybų atliekas, kažkas sakė, kad taip ir užveisia grybus, nors ten ir taip augdavo, bet ne gegužį.
JIS: Grybų atliekos ≠ grybiena. Gal šiek tiek ir nuskutama nuo koto, jei grybai rauti, bet tik tiek.

Invaziniai šungrybiai

05-23: manau, čia clitocybe tarda

JIS: O kaip kitaip vadint juos, kurių ankstesniais pavasariais nebūdavo?
Sode, tarp obelų, tokių pridygo laaabai daug. Pirmąkart pjaudamas žolę ir juos „nušienausiu“. Bet ar tai ir bus problemos sprendimas?
Kodėl tokie grybai ima nei iš šio, nei iš to augti? Gal jūs žinot?

Prieduras (05-23). Pirmoji el. laiške sureagavo coll. S.D.: „O kuo tau grybai kliūva? Bene su pincetu ravėt pradėjai? Čia šiaip. Manau, šlapia, tai ir dygsta.“ – Atsakiau: „Neteisingi dygsta, tai ir protestuoju :)“
Vienintelis +kūkalis (tadas) pamėgino patart: „Rašo, kad galima ardyt grybieną mechaniškai – paakėjant ar net iškasant. Paskui skatint žolę suvešėti, patręšiant, laistant.“ – Padėkojau ir pažadėjau pasportuot pasitelkęs grėblį. Išties po obelim žemė n metų nekibinta. 

Sekmadienio siurprizai

JIS: Vargu ar ką labai nustebinsi pasakydamas, kad iš ryto, prieš šešias, girdėjai klykaujant gerves, kad atskrenda po pievą pavarlinėt gandras ar kad kielė nuolat šmirinėja tarp žolių, karkartėm ryžtingai į priekį mesdamasi. Ir pats tuo nesistebi.

Bet sekmadienį net dukart nustebau.
Iš ankstaus ryto pagalvojau: pomidorai jau su žiedais, dar nebūtina, bet jau gal ir reiktų juo pririšt. Taigi – į mišką pasipjaut lazdynų. Pjaustau, matuoju, kad visi būsimieji kuoliukai vienodo ilgio būtų (juk gražiau lysvė atrodys, ypač kai dar nužievinsiu), žodžiu, aš miške, o mintys sode.
12 jau turiu, mažoka; žvilgt į šoną – aha, va dar ten pora visai tiesių ir reikiamo storio; susirenku pagaliukus, pjūklelis rankoj, eisiu – besistodamas ir pamačiau JĮ, tą, kuris dabar dešinėj matyti. Emocijų neaprašinėsiu, baravykais visi žavisi. Bet štai bėda: neturiu nei fotoaparato, nei peilio. Taigi kuo spartesniu žingsniu atgal, pagaliukus ir pjūklą švyst vidur kiemo, pasičiumpu aparatą, peilį ir – atgal. Vietos pažįstamas, pamiškė, tad atrasti nebuvo sunku.
Fotografuoju ir taip, ir taip, ir bandau vyt šalin įtarimą, kad tuoj teks nusivilti; mėginu guostis: gal bent galvos kraštai bus likę nesugraužti visiškai? Į sriubą būtų galima įmest – vis šiek tiek gero skonio. Deja, suėstas visas totaliai; ką gi, bent pasigrožėjau.

Antrąkart nustebau, nutaręs pasirūpint šparaginėmis pupelėmis.
Šiaurinis sodo kraštas nusodintas slyvom. Jau pasenusios, apdžiūvusios. Pernai buvom prisėję pupelių aplink kamienus – kuo lengviausiai lipo į viršų, rūpintis neteko. Kadangi nebuvo kur dėt nupjauto šieno, tai vis mesdavau į tarpus tarp tų slyvų.
Kai šįmet iškilo klausimas, kur sėt šparagines, pasisiūliau sukast tuos tarpus – ten žemė minkšta tapo; teks padėt joms įlipt į slyvas, bet šakos ne per aukštai, žabų prismaigstysiu – ir pasieks. Nedaug tesudygo (kodėl – čia jau kita istorija), bet ir tomis reikia pasirūpint.
Taigi nubridau per pievą link tokios įdubos po aukštos įtampos laidais, priaugusios karklų. Prisipjoviau, parsitempiau. Lapus ir ūglius braukiu (pravers, nes ketinu pamėgint padaryti karklų užpilo verdančiu vandeniu – esą gerai tokiu palaistyt). Ir staiga vienos šakelės gale – na kuo ne žiedas?! Vadinas, per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais. :) Net įrodymą pateikiu.

Pirmieji grybai

JIS: Mėgstu grybaut. Baisiai.
Deja, šalia esančiam Vyžulionių miške kol kas tik viena kita ūmėdė tedygsta.
Bet gal kitur ką rasiu? – pagalvojau ir įlindau į visai šalia augantį jaunuolyną, – už aviečių (na, šiaip tai ten irgi turėtų būt sodai, bet visiškai apleisti – gali sakyt, beržynėlis). Ir, vu à la, raudonikis (nuo vaikystės man tai mieliausias grybas). Ir dar. Na, ir į lepšes nemojau ranka. Tiesa, po tankmę landžiot ne didžiausias malonumas, bet kai tikies rast – ne tas galvoj.

Visai neblogai! Apviriau sode. Baigiau ruošt jau namie.
Dviem visai užteko (su virtom bulvėm – skanu).