Štai ir baigės atostogos

JIS: Vakar baigės. Ta proga pirmas jurgino žiedas pražydo.
JI: Jam tik į jurginus žiūrėti... Atostogos baigėsi, o kas pabaigs namuką dažyti?
JIS: Niekur nepabėgs tas namukas ir pusiau dažytas, o jurginai – gražu, džiugina akį.

Vėl pradedam. Į gera

JIS: Vakar buvom pirmąkart nuvažiavę pasižiūrėt, kaip viskas peržiemojo.
Stirnos nieko, ko nereiktų, neapgraužė, šiltnamio plėvelė nesuplyšo (nors galėjo, gal net turėjo), tai paruošiau gabaliuką žemės, Ji jau pasėjo ridikėlių ir salotų.
Žodžiu, pradedam.
Namie pomidorai jau sudygę; vėl viens kitą įtikinėjam, kad šįmet tai tikrai nepersistengsim, ne per daug sodinsim.
O aš mėginu įsivaizduot, kaip iš tikrųjų žydės dar vienas nusipirktas vardinis jurginas (iš Dahlia Gallery) – [Claude] Monet.
Šiaip, kai pagalvoji, svarbiausia, kad vėl bus proga daugiau pajudėt, pabūt grynam ore; visa kita – tik papildomos, kartais malonios, gyvenimo smulkmenos.

Mažieji vasaros džiaugsmai

JIS: Kodėl nieko neberašot? – keliskart buvau klausiamas. – Noras ką nors parašyt karkartėm sukirba, bet vis neprisiruošiam, – atsakydavau. Kai jau kelinti metai kartojas tas pat – ir paties taip nebedžiugina, kad pultum rašyt, kita vertus, ir dėl „nelaimių“ guostis nebėr tokio stipraus poreikio.
Na, nugraužė greičiausiai kiškis ar stirna nuskabė pupelių, burokėlių lapus – tiek to, visiem reikia maitintis. Pašnekam apie tvorą, bet šnekos kol kas ir lieka šnekom. (Man tai visai gerai ir be tvorų, laisvesnis jauties.)

Bet dar liko mažųjų džiaugsmų.

Turėjom tik vieną vardinį jurginą – Franzą Kafką. Kadangi taip ir neprisiruošiau įsigyt svajoto Vaižganto, šįmet Ji du nupirko: Peterį (kuris labai mažai skirias nuo Kafkos) ir Davidą Howardą (daug tų Davidų H., kurio garbei skirta šita jurginų rūšis, taip ir neišsiaiškinau). Vienas jau žydi, tik nesutariam kuris. Apskritai šįmet nutariau nebekaišiot jurginų bet kur, paskyriau vietą šalia namelio iš pietų pusės; galima sakyt, kad jie ten klesti.











Grybai. Užsiplikai iš ryto kavos, kol paaušta – jau ir grįžęs su puspilne pintinėle (10 min., ne daugiau užtrunki). Suprantu, sakysit, lepšiai ne grybai, bet jei jaunučiai – visai nieko.

O bene smagiausia sode (aišku, tai tik spėjimas; paklaust gali, tik atsakymo nesulauksi) Jos dukters kalaitei Elai. Nė metų nėr, tai gali lakstyt kaip pablūdus ratais kada tik kyla noras.
JI: Ai, smagu visiems, ir kalaitei, ir man, ir Jam. Net ir užklystantiems svečiams – kviestiems ir nekviestiems. Nors ir nelaksto kaip pablūdę ratais po sodą. O nuo svečių niekadėjų (kiškių ir stirnų ir kitokių žvėrių) apsisaugot pagaliau nupirkome neaukštą tinklą. Kitąmet aptversime; ne save, o bent jau dalį kopūstų ar salotų, ar pupelių.

Šitaip, šitaip, va ir va kaip Franzas Kafka žydi

JIS: Vakar vakare buvom nuvažiavę palaistyt šiltnamio.
Žiūriu, ogi mano Kafka jau pražydęs. Aišku, ne taip, kaip paveiksliuky, bet vis tiek gražu.

Šalnos

JI: Deja, deja. Ir jurginus, ir kanas pakando šalnos. Net bijūnai buvo nuleipę. Bijūnai, tikimės, atsigaus, na, gal ir kitos gėlės. Tulpės tik gražiai žydi, joms nusispjaut į šalnas.
JIS:  Dėl kanų ir jurginų – jau pasodinau vėl lauke su daigais (jurginų tai tik du kelmeliai tokie buvo, kiti ne), tad to ir reikėjo tikėtis, šalnų pavasarį juk turi būt, ypač kai obelys susiruošia žydėti. Nieko nepadarysi. Manau, išleis naujus ūglius, ir viskas bus tvarkoj.

Literatūriniai jurginai

JIS: Meilę jurginams esu išpažinęs ne kartą; čia vienas išpažinimų.
Jau šešis kelmus/kelmelius turiu, dauguma dovanoti, dalis – pirkti (kurių žiedai man atrodė gražūs).
Sekmadienį vakare važiuodami sodan stabtelėjom „Iki“ ko nors valgomo nusipirkti. Eidamas pro atitinkamą stendą žiūriu – jurginai „Franz Kafka“. – Na ar galėjau nenusipirkti?

Pagalvojau: turiu Kafką, žinau, kad yra geltonas „Vaižgantas“. – Kodėl nepamėginus imt kaupti kolekcijos? Jurginai, pavadinti rašytojų (o gal ir literatūros kūrinių personažų) vardais?
Jei turėtumėt patarimų – būčiau labai dėkingas.
JI: Kažin ar yra jurginų moteriškais vardais; tai tik vyrų prerogatyva? Žinau katiną, vardu Katė, tai kodėl gi negalėtų būti jurginas, vardu Kamilė ar Sigutė (nepyk, brangioji, tai juk graži gėlė)?

Jurginai

JIS: Mėgstamiausios mano gėlės. Ne tik todėl, kad vaikystėj pas senelius augdavo (vaikystės gėlės visad lieka gražios), bet ir dėl kultūristorinių priežasčių: XIX amžiuj jie Lietuvoj buvo laikomi dvaro darželių puošmenom. Beje, jei kam (skaitančiam popierinę kultūrinę spaudą) įdomu, – puikus istorikės Redos Griškaitės straipsnis „Kodėl jurginai?“ (Metai, 2011, nr. 8/9).
Taigi, Norfoj nusipirkau keturis, pagal žiedus patikusius. Pasodinau prieš mėnesį, tik du kol kas išlindo į paviršių, nors ir pamirkiau per naktį; matyt, kaip reikalas tie gumbai buvo padžiuvę. Nieko, sulauksiu.
Didžiulį kelmą padovanojo Jos bendradarbė (jau pradeda lįst); o mano bendradarbis – vienmečių sėklų pakelį. Žodžiu, ap(si)jurgininau iš visų pusių. Belieka laukt, kol ims žydėt – va tada ir ganysiu akis.