Apie vandenį ir šalnas

JIS: Prie sodo yra prūdas, kurio vandenį naudojam laistyt. Siurbliuku pripumpuoju 1000 litrų talpą, ir laistom (šiltnamy laistymo sistemą turim, tai nešiot laistytuvu nereikia, prijungi – ir pasilaisto). Šįmet neaišku, kuriam laikui užteks prūdo vandens. Kai pirmąkart pamačiau, kiek po žiemos prisikaupę, pasakiau sau: kiek būna vidurvasarį. Beje, kolegė pasakojo: eidama paneriu pamatė žmones, kažką darančius prie upės; paklausė, ką; – atsakė matuojantys vandens lygį: Neris labai nusekusi, paprastai toks lygis būnąs liepos mėnesį. Ką gi, filologo nuomonė ir hidrologų išvada sutapo.

Iš visų gamtos ženklų apie orus pripažįstu tik vieną, kurio laikėsi a.a. babytė (*1898): kol alyvos nepražysta, lauke nieko nereikia sodint, nes dar gali būt šalnų. Kairėj – kaip šį savaitgalį atrodo alyvos sode. Na, po savaitės gal jau ir bus galima. — — Dėl juoko: ir poezijoj šita žmonių patirtis atsispindi – greičiausiai prisimenat iš Salomėjos Nėries: „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos“ ar kitą eilutę iš to paties eilėraščio: „Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos“.

Vienas atostogų ketvirtadienis

JIS: Iš ryto – aišku, po kavos, – pagrybaut; ne per daugiausia, bet gražūs.

Dešinėj – grybavimo kompanionė Ela.
Jai grįžus bepiga – išsitiesei tarpdury ir drybsai, o man ką – dirbt reikia; šiandien (dar vakarykščius pridėjus) atsargų padaryta: du 0,7, du puslitriai ir toks mažiukas – regis, 0,3 l (stiklainiai tvarkingi – be buvusių užlipintų popieriukų, tik dangteliai ne su grybų atvaizdais, o su pomidorų; aišku, tas negerai). Virdamas užsiėmiau savitaiga: viskas, gana, daugiau jokių grybų, bet jau rimtai – jokių, nebent – būtų kam atiduot (bet kad net išvirtus ir užkonservuotus sunkoka įsiūlyt).

Kol aš niekais užsiiminėjau, Ji rimtus darbus dirbo. Vieną namuko sieną antrąkart perdažė; tada ėmėmės to, kas sunkiausia – antro aukšto pirmą galą dažyt. Velnias, aukštoka (nors aukščio ir nebijau). Dar nebaigėm.
JI: Tikrai aukštoka. Ir iš apačios žiūrint man kinkos dreba, labai tikiuosi, kad Jam ne. Ir iš viršaus pro langą dažuotą volelį Jam padavinėjant nėra jauku. Bet atrodys namukas daug gražiau, o be to – ir netrūnys taip sparčiai. Atostogos. Jam atrodo – beprasmis darbas, o man, atvirkščiai – prasmingas. Taip ir plušam kiekvienas su savo požiūriu.

Naturgarten

JI: Buvusi kolegė atsiuntė šiandien nuotraukėlių, kaip atrodo šimtaprocentinis Naturgarten Austrijoje principas: niekas niekada nieko neravi ir visos žolės ir daržovės auga vienu metu. Jeigu Jis nenuravėtų karts nuo karto mano kiš-mišo ir neišrautų, Jo manymu, ne vietoje augančių augalų (kukurūzų, medetkų, bulvių, kitų jau net ir nebepamenu) ir nenupjautų tarplysvių, tai ir mūsų lysvės vasarai įpusėjus atrodytų panašiai.
Konteinerį lygiai tokį pat kaip nuotraukoje ir laistytuvą žalią irgi turime. Matau tik vieną vieną trūkumą Naturgarteno – kaip tokiam sode susirasti reikiamą augalą? Kaip kolegė pasiūlė, nebent iškelti kartis su užrašais „svogūnas“, „kopūstas“, „agurkas“... Įdomiai atrodytų.
Beje, šitas sodas Austrijoje priklauso lankomų sodų kategorijai.
JIS: Ką reiškia „priklauso lankomų sodų kategorijai“? – Kas nori, tas atvažiuoja ir lyg niekur nieko žiūri, kaip atrodo der Naturnahe Garten?

Jau prasidėjo: balandžio 11-ą sezono atidarymas su nakvyne

JI: Taigi, jau prasidėjo – darbų pasiskirstymas: aš kasu durpes ir vežu karučiu į šiltnamį, o Jis atsiklaupęs ravi šiltnamį; aš ruošiu žemę gėlėms sodinti, o Jis sodina irisus. Abu patenkinti, tik aš kažkodėl jaučiuosi kaip sulaužyta. O jis nesupranta – kodėl?
JIS: Tikrai nelaužiau, o ar darbas gali laužyt? Manau: tik teikt džiaugsmo :)
O dėl pasiskirstymo – na ką aš galiu pasakyt? Kas ką nori, tas tą dirba. Jei nė vienas nenori, tai ir telieka (nebent žolę reikia pjaut, nori nenori).

Per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais

JI: Ir iš tikrųjų, visai netyčia užsiroviau ant straipsnio apie rožės žiedus ant karklo.  Gražu, bet visgi gaila, kad tai tik kenkėjų lizdas. O pats reiškinys vadinamas „Karklo rože“. Buvo romantiška, o liko tik moksliška. Bet – vis vien gražu.

„karklo rože“

Bačkos, statinės, talpos ar dar kaip jas pavadinti

JI: Ir visgi Jis savo padarė – nudažė bačkas. (Kažkodėl man neskamba statinės ar dar kaip kitaip. Bačka yra bačka.) Dabar sode daug linksmiau buvoti. Pasižiūri – ir smagu pasidaro. Ir Jis patenkintas, ir šunė džiaugiasi. O pats procesas buvo netrumpas. Bačkos tai 1982 metų gimimo. Pirmiausia surišo rūdis, o tik kitą dieną nupurškė aerozoliniais dažais. Šviesos203 Solomonas!