Dėl juoko

1
Kaip Jis galėtų įrodyt, kad per atostogas tikrai dirbo, o ne drybsojo?
– Štai, pribaigiau batus – valgyt prašo.


2
Išgirstì Ją sakant:
– Gulkis ir pagulėk, tavo atostogos baigiasi, –
ir iškart supranti, kam ši frazė skirta: aišku, šunei.

Labai reti paukščiai – pirštenos

JIS: Šeštadienio pavakarė. Ji sėdi prie stalo palei langą ir nežinau kelintą kartą šįmet peržiūrinėja dėžutę, ką ten dėžutę – dėžę, kurion sudėti sėklų pakeliai: gal dar ką galima sėt?
Staiga:
– Žiūrėk, žiūrėk, kokie nematyti paukščiai ant tavo pagaliukų tupi!
– Kur?
– Žiūrėk, ant pagaliukų.
– Taip taip, pirštenos.

Juokai, ir tiek

JI: O bulvės, taigi, visiškai nenusisekė :) Pririnkom pusę kibiriuko slyvos dydžio. Še tau, ir tradicinis sodinimas. Šiemet sodinsiu vėl aš, Jo neprileisiu.
JIS: Ir nesiartinsiu. Prisiminęs, kaip tempiau bulves iš „Maximos“ blynams, kuriuos kepėm per Užgavėnes (nelabai traškūs išėjo, bet ką padarysi; iš „slyvų“ būt traškesni išėję?).
P.S. Va net krepšį tikrosioms-didžiosioms-būsimosioms bulvėms nupirkau.