Mažieji vasaros džiaugsmai

JIS: Kodėl nieko neberašot? – keliskart buvau klausiamas. – Noras ką nors parašyt karkartėm sukirba, bet vis neprisiruošiam, – atsakydavau. Kai jau kelinti metai kartojas tas pat – ir paties taip nebedžiugina, kad pultum rašyt, kita vertus, ir dėl „nelaimių“ guostis nebėr tokio stipraus poreikio.
Na, nugraužė greičiausiai kiškis ar stirna nuskabė pupelių, burokėlių lapus – tiek to, visiem reikia maitintis. Pašnekam apie tvorą, bet šnekos kol kas ir lieka šnekom. (Man tai visai gerai ir be tvorų, laisvesnis jauties.)

Bet dar liko mažųjų džiaugsmų.

Turėjom tik vieną vardinį jurginą – Franzą Kafką. Kadangi taip ir neprisiruošiau įsigyt svajoto Vaižganto, šįmet Ji du nupirko: Peterį (kuris labai mažai skirias nuo Kafkos) ir Davidą Howardą (daug tų Davidų H., kurio garbei skirta šita jurginų rūšis, taip ir neišsiaiškinau). Vienas jau žydi, tik nesutariam kuris. Apskritai šįmet nutariau nebekaišiot jurginų bet kur, paskyriau vietą šalia namelio iš pietų pusės; galima sakyt, kad jie ten klesti.











Grybai. Užsiplikai iš ryto kavos, kol paaušta – jau ir grįžęs su puspilne pintinėle (10 min., ne daugiau užtrunki). Suprantu, sakysit, lepšiai ne grybai, bet jei jaunučiai – visai nieko.

O bene smagiausia sode (aišku, tai tik spėjimas; paklaust gali, tik atsakymo nesulauksi) Jos dukters kalaitei Elai. Nė metų nėr, tai gali lakstyt kaip pablūdus ratais kada tik kyla noras.
JI: Ai, smagu visiems, ir kalaitei, ir man, ir Jam. Net ir užklystantiems svečiams – kviestiems ir nekviestiems. Nors ir nelaksto kaip pablūdę ratais po sodą. O nuo svečių niekadėjų (kiškių ir stirnų ir kitokių žvėrių) apsisaugot pagaliau nupirkome neaukštą tinklą. Kitąmet aptversime; ne save, o bent jau dalį kopūstų ar salotų, ar pupelių.

Vienos dienos rekonstrukcija

pagal instruktorės nurodymus lipdom arkliuką su ragais :)
(marti fotografavo)

JIS: Birželio 20, šeštadienis. Labas rytas – kava – laistau laistau – kava – laistau laistau laistau – skaitau – laistau laistau – skaitau skaitau – laistau – (pradedu laukti) – laistau laistau – skaitau skaitau skaitau – pietūs – „Klausyk, o gal paskambint ir paklaust, apie kelintą jie ruošias atvažiuot?“ „Nė tu skambink, nė ką. Kada išeis, tada ir atvažiuos. Na ar tau patiktų, jei kas imtų skambinėt prieš kelionę?“ „Taip, tu teisi.“ – laistau laistau – skaitau skaitau – (jau ir trečia) – „Gal paskambint ir paklaust, ar jau kurt ugnį?“ „Jei jau taip nori, kurk, bet skambint nereikia.“ – užkūriau (dešrelių ketinam pakept svečiams) – laistau – kūrenu – laistau – atvažiavo – sulipdėm arkliuką su ragais; anūkei įdomiau buvo pats lipdymas – suptis? geriau pasivaikščiot: ir kaimynus aplankėm, ir tvenkinį su lelijom apžiūrėjom – o svarbiausia tai braškės – dar ir įdėjom, sūnus visokių žalėsių maišioką prisipjovė – smagu prisimint, kaip paties vaikai augo – bendraut su vaikais kaip važiuot dviračiu: jei mokėjai ir patiko, viens du viską prisimeni – laistau [...]. – O sekmadienį iš ryto ėmė lyt.
Beje, Ji, pavadinta močiute, šiek tiek sutriko. Aš tai net savotiškai didžiuojuos seneliu vadinamas.

Salotautojas apsilankė

JI: Buvau optimistė, kaip visad. Galvojau – auginu sau, Jam, na dar vaikams, mamai, sesei. Pasirodo, ne tik. Taigi – KAM dar? Kas nugraužė? – pirma kilusi mintis. Ir antra, gerai apžiūrėjus, – KAS nupjovė?
JIS: Šiaip esu labai atlaidus – sraigėms, rupūžėms, net pelei, pernai apgraužusiai svarainius rūsy. Jie turi rast maisto, išgyvenimo reikalas. O va tiems, kurie pjausto salotų galvutes, jau nebelabai. Nors, kita vertus, gal dar ataugs? Juk galėjo tiesiog išraut, bet va ne, „gražiai“ pasielgė :)

Apie šunišką gyvenimą

JIS: Mūsų galvose vis dar tupi supratimas, kad šuniškas gyvenimas – blogas, net labai blogas gyvenimas: visokios grandinės, būdos, žvarbios žiemos ir pliki kaulai tuoj atminty iškyla.
Bet juk tai nebetiesa. Va drybsai sau atokaitoj pašerta, nori – išsimaudai, nori – paslampinėji, kur širdis geidžia, ir vėl drybsai – šalia bijūno.
O dar su tavim žaidžia, dar visaip kaip glosto, kalbina, giria...
Ech, visai geras pasidarė tas šuniškas gyvenimas, vos ne komunistinis: duoda, kas geriausia, o tedarai tik tai, ką nori.

Gora Geltona

JI: Ir vis dėlto nakvoti spalio mėnesį nešildomame neapšiltintame namuke šaltoka. Spalio 16-ą pabudus iš ryto žolė buvo balta. Lauke buvo -5, viduje – tiek pat. Mano brangioji šunė miegojo aprengta ir apklota visais įmanomais rūbais – striukėmis, megztiniais ir t.t. Mes miegojom irgi apsirengę ir palindę po visokiais apklotais ir miegmaišiais ir pūkine kaldra (taip vadindavo mano močiutė, mama, taip vadinu ir aš). Atrodo, mano brangiajai šunei visai patiko būti apsirengusiai. O be to, ir spalva jai prie veido tinka. Reikės tik pasiaurinti, kad talija išryškėtų.