Daržo reikalai

prie tvoros praeitą rudenį pasodinau aviečių; vieta gera – įsaulis,
be to, jei prireiks, jei bus labai aukšti stiebai ir svirs, bus galima pririšt prie tinklo;
kol kas ūgliai nelenda, tikėkimės, kad vis dėlto prigis

JIS: Seniai, jau tikrai seniai, kai Ji nusipirko sodą, jokių lysvių nebuvo; kaip jos pradėjo rastis, esu užfiksavęs 2012 metų pavasarį. Daug pridariau – aštuonias (plotis – metras, ilgis – devyni). 2015-ais nusipirkom lentų iš Šriūbiškių lentpjuvės – apkraštavau lysves. Bet per kokius septynerius metus ta lentų dalis, kuri lietės su žeme, supuvo – ir kraštai neteko vienos svarbiausių funkcijų: kad tarplysvių žolės šaknys nelįstų į lysvę; galų gale ir kas buvo virš žemės – sutrešo. Pernai nusipirkom metalinių; ta, kur dešinėj, praeitą rudenį sumontuota, kur kairėj – šį pavasarį. Trumpesnių, tik šešių metrų, plotis irgi metras. Vidury – kaip atrodo lysvė, kai kraštų neliko. Sumanymas – kas antrą padaryt siauresnę, kokių 70 cm.

Beje, daržui skirtą plotą teko aptvert – stirnos nuolat užsukdavo paskanaut tai ką tik išlindusių braškių lapų, tai salotų, tai dar ko nors. Pradžioj irgi klioviaus medžiu – kuolus buvau sukalęs medinius, aptempęs tokiu plastmasiniu tinklu. Bet po kelerių metų kuolų galai nupuvo, tvora išsiklaipė, visokių papildomų  atramų teko griebtis. Pernai nusprendžiau: gana lopyt – reikia rimtesnės tvoros, kuri daug ilgiau tarnautų, gal net iki galo, t.y. kol turėsim jėgų ir noro krapštytis darže.
← P.S. Pernai sumontuotos lysvės gale pasodinom česnakų. Kol kas puikiai auga. Nežinia, kaip bus toliau, nes žemė vis dėlto labai sausa, reiktų rimto ir ilgoko lietaus, bet ar sulauksim?

Rudenėjančio laiko džiaugsmai

JIS: Obuoliai buvo didžiausias džiaugsmas praeitą rudenį.

Šįmet sodas tuščias.

Šiek tiek džiugino, galima sakyt, savi grybai, kol supratom, kad jau per daug jų pririnkom, iki kitos vasaros nesuvalgysim.

Kas iš džiaugsmų liko?

Kas džiugina akį spalva –

geltona, raudona.

Avietės, kad jas kur galas

JI: Diena buvo skirta avietėms – rinkti ir perrinkti. Prirenku indelį – sutvarkau, prirenku – sutvarkau. Ir taip visą dieną. Vakarop atsigręžiau pasižiūrėti į nudirbtą darbą ir nusikeikiau, negražiai, – kol nurinkau antrą pusę, prinoko pirmoji. Ogi tas lietuviškas godumas – negi paliksi? Ir vėl nuo pradžios... Gerai, kad jau saulė eina link laidos, nelabai matosi... Galima ir pavalgyti.

JIS: Ir aš dar porą kibiriukų (beveik litras telpa) priskyniau (skint nieko baisaus, perrinkt – štai kas užknisa). O dar juodieji, dar raudonieji serbentai laukia.

Daugiau pomidorais užsiėmiau – raišiojau, lapus karpiau. Dar žolę pjoviau. Bet nesikeikiau.
Žodžiu, dirbom, dirbom, dirbom. O kai uodai įvijo namukan, štai dar kiek tinklaraščio įrašų pridirbom :) Ir ne šiaip, o per Jos išmanųjį prie interneto prisijungę, o! :) 
JI: Prie išmaniojo ir išmanios galvos reikia. Prisijungt pavyko, o!
JIS: Tikiuosi, kai kitąkart vėl reiks prisijungti, prisimins, kaip tai padarė.

Braškinių česnakų belaukiant

Žemuoginiai špinatai, pasėti 2015-03-19

JIS: (Šitas ironiškas įrašo pavadinimas – mano; dėl to, kad Ji pasėjo ir jau vakar į lysvę pasodino keletą daigų augalo, kuris vadinas žemuoginiai špinatai; kas liko, parsivežė namo; Jos manymu: viską reikia išbandyt! Kodėl ironizuoju? Manau, žemuogės turi būt žemuogės, o špinatai – špinatai. Kitaip išeina nei velnias, nei gegutė.)
Šįkart buvo tikras savaitgalis sode. Išvažiavom penktadienį po darbo, grįžom sekmadienį apie penkias. Kaip įprasta pavasarį, dirbom.
(a) Parengiau dar vieną lysvę. Visapusiškai. Tai reiškia: 9 metrų ilgio lysvę, rudenį paliktą likimo valiai, apkraštavau, sukasiau, išrinkdamas žoles, privežiau durpių ir dar kartą sukasiau. Galima sodint nors ir ryt.
(b) Vidury pievos pasodinau aviečių, remontantinių, veislė – IDS (= iš dėdės sodo); regis, 10+ (gavom dovanų vėlų rudenį, nebebuvo noro sodint, orai bjaurūs, šalta, lyja, tai peržiemojo apkastos durpėm lysvėje).
Mažai nuveikta? Bet ar pagal kiekį reikia spręst apie vertę?
Svarbiausia, kad stengiaus daryt kuo geriau :)

JI: Nesutinku, kad nei velnias, nei gegutė. Žemuoginius špinatus pasodinus į jogurto dėžutę, turėtų išaugti DOBILAS. Va.
O nuveikė Jis tikrai daug. Ne kiekybė svarbu, kokybė. O Jis viską stengiasi daryti kokybiškai – perfekcionistas. Čia aš galiu nukreivazoti svogūnų eilutes, o Jis man virvutes nutiesia. Teks pasitempti.
JIS: Ir dar brūkšnius reikiamo ilgumo įrašuos padaro :)

Žemuogės rudenį, gal bus ir aviečių

JI: Manau, kad tai tiesiog remontantinės žemuogės.
JIS: Ir aviečių remontantinių, pasirodo, yra (nedaug), tik labai abejoju, ar spės užaugt ir prinokt.

Avietės

JIS: Kai pirmąkart lydimi buv. šeimininkės apžiūrinėjom sodą, labiausiai įstrigo jos pagiriamasis žodis avietėms: esą jie su a.a. vyru sodinę ir kasmet daugiau kaip 10 kibirų prisiuogaudavę. Ir visai nesvarbu, kad tos avietės ne savoj žemėj auga – viena plantacija kaimyno, kuris niekad nieko tam savo sklype nedarė, o kita – netoli elektros aukštosios įtampos laidų.
Šįmet nebuvom uolūs rinkikai (per pačias avietes net dvi savaites nesirodėm), bet vis tiek šiek tiek uogienės ir užšaldytų su cukrum žiemai bus.



O svarbiausia, kad išgenėjau, nes buvo pasidaręs visiškas šabakštynas:

Dabar atrodo taip (likę tik ūgliai, ant kurių kitąmet bus uogų):

JI: Pagyrūnas!
JIS: Kas pakels šuniui uodegą, kad ne anas pats?