kai pražysta alyvos, šalnų nebeturėtų būt.
Dar negali sakyt: jau tikrai žydi, tik kai kurie žiedai prasiskleidę;
kitą savaitgalį – jau tikrai žydės. Galima tikėtis,
kad šįmet neatsitiks kaip pernai, kai nušalo aktinidijų, vynuogių ir kt.
pirminiai pumpurai, ūgliai (o gal kitaip reikia vadint?).
Na, dar reikia savaitę luktelėt, ir bus galima padaryt išvadą apie šį pavasarį.
Beje, namie agurkai juokingu pavadinimu Зятек
(Žentelis; 5 sėklas gavom dovanų, visos sudygo) jau ėmė žydėt,
teko nesulaukus pražydusių alyvų persodinti į lysvę
(pridengiau agroplėvele – jei ir bus silpna šalna dirvos paviršiuj, turėtų ištvert).
Slyvos, vyšnios, trešnės nužydėjo; atidžiau pasižiūrėjus jau galima pamatyt,
ar žiedas užmezgė, ar ne.
Pernai obuolių nebuvo. Visai.
Mėginau ieškot parduotuvėse bent kiek pagal skonį panašių į vad. naminius – nieko gero neradau. (Turgaus neprisiruošiam aplankyti.)
Šįmet žydi visos obelys; visos septynios.
Jei neužklups kokia force majeure, obuolių tikrai bus.
Greičiausiai – per daug.
Stipriai išgenėjau ankstyvąsias, nes nei suvalgyt, nei išdovanot nespėdavom; gaila, kai tenka išmesti.
Vėlyvosiom buvau gailestingesnis, bet, atrodo, be reikalo. Vėl nebus kur dėt.
Vis žmogus esi linkęs būt nepatenkintas;
stengiuos, kad bent – pirmiausia savim.
