Žoliapjovė 2 (benzininis trimeris)

JI: Sutvirtėjau. Nusprendžiau dabar aš: benzininė žoliapjovė + peilis krūmams.

AL-KO BC 4125. Lyg ir vokiečių gamybos. Akcijinė, gal ir nelabai „firminė“,  už 484 Lt su pristatymu. Jis skaitė instrukcijas, surinkinėjo, penkis kartus (ar daugiau) keitė vairo poziciją – aukštį, puses ir t. t. Bet, šaunuolis, pavyko. Surinko ir benzino su tepalu pripylė, ir užvesti greitai išmoko. Dabar pjauna Jis. Aš žiūriu ir grožiuosi – Jis vis tvirtėja. Pieva irgi gražėja.
JIS: Nei tvirtėju, nei ką; tiesiog lengviau negu dalgiu pjaut, ypač todėl, kad baisiai nelygu – buvusių lysvių žymės likę, o dar tie kurmiarausiai. Šiaip, gerai, kad benzininė, o ne elektrinė – vaikščiočiau kaip koks kosmonautas/astronautas, iš namuko/stoties už laido į atvirą kosmosą paleistas. :)

Žoliapjovė 1 (mechaninė)

JI: Vasaros pradžioje ilgai sukome (tiksliau - aš sukau) galvas - kokią gi čia žolės pjovimo mašiną įsigijus. Internete mėginau surasti skirtumus tarp žoliapjovių ir vėjapjovių, benzininių, akumuliatorinių, elektrinių, mechaninių (rankinių). Tai buvo kaip žaidimas "Surask 10 skirtumų". Jis galvos nesuko - pasakė "Noriu mechaninės". Išsirinko firmos "Partner", kaip ir Jo dviratis, matyt, tikėjosi tokio pat malonumo, kaip ir dviračiu važiuodamas. Nepasidavė jokiems įkalbinėjimams ir patarimams, kad mechaninė vėjapjovė žolei iki juosmens ir dar 12 arų tikrai ne pats geriausias variantas. Tvirtas. Pasidaviau aš. Nusipirkome Partner stumdomą rankomis, mechaninę. Pirmą dieną bėgiojo Jis su žoliapjove, demonstravo kaip puikiai jinai pjauna. Kuo greičiau bėgi, tuo geriau pjauna! Tiesa, žolę teko prieš tai nupjauti dalgiu. Pjovė irgi Jis. Antrą dieną išmėginau žoliapjovę aš. Nuo tada aš ir pjaunu. Bėgte ir nebėgte. Gerai pjauna. Iki prakaito. Dabar tvirtėju aš.