Ir vėl viskas prasideda: antrasis apsilankymas ir kt.

JI: Antrasis apsilankymas balandžio 6-ą. Deja, deja, dar šaltoka. Bet pradžiugino gražuoliai krokai.
Gaila, kad jų grožis toks trumpalaikis. Kitą kartą nuvažiavę jau ir neberasime.
JIS: Taip ir turi būt. Na, jei mėnesių mėnesius žydėtų – argi taip džiugintų?
JI: Džiugintų džiugintų.
Krokus (ne kroksus; nepainiok, mieloji Ramune) reikia iškasti liepos pradžioje, apdžiovinti saulėje arba vėsioje vėjų perpučiamoje vietoje, sudėti į dėžutes ir sodinti 6–10 cm gylyje rugpjūčio pabaigoje. Tik reikia kažką sugalvoti, kaip apsaugoti nuo pelių, kad vėl taip nenutiktų, kaip su tulpėmis.
Beje, kroksus irgi galima apdžiovinti saulėje arba vėsioje vėjų perpučiamoje vietoje, sudėti į dėžutes –   tik nesodinti, nes tikrai nepasidaugins, o išsitraukti pavasarį ir nešioti.
JIS: O kam tie vargai su krokais, jei kuo puikiausiai peržiemoja ir kas pavasarį žydi? Nesuprantu.

Ir vėl viskas prasideda: pirmasis apsilankymas ir kt.

[jis:] žavus lysvės apkraštavimas, argi ne?

JIS: Sekmadienį pirmąkart šiais metais buvom nuvažiavę į sodą. Materialistai pasidžiaugtų taip: kaip gerai, nieks nieko per žiemą nepavogė!
Bet mes juk idealistai: panašu, kad nieks neiššalo, o česnakai jau išlindo (žr. dešinėj, lysvės gale vėlai rudenį pasodinti buvo; nesimato? patikėkit).

Važiuodami aptarėm ir šito tinklaraščio apgailėtiną būklę pernai ir užpernai.
Yra keli žmonės, kurie tikisi, kad rašysim, kad jiems galbūt visai norėtųs paskaityt ir pažiūrėt. O mes – galima sakyt, nieko.
Kodėl? – Kol savaitgalį esi ten, ir minčių užfiksuotinų, ir vaizdų parodytinų yr. Tikrai reiktų parengt įrašą ar net kelis! O va grįžti, ir prasideda: sekmadienį jauties jau pavargęs, pirmadienį prasideda darbai, į kuriuos ir panyri. Savaitgalinis ketinimas parengt įrašą taip ir lieka ketinimu. Tuolab: jis turi (t.y. aš turiu) savo tinklaraštį; net du – pagrindinį ir batautojų.
Kokia išeitis? – Išeitis tik viena: kadangi Ji įsigijo išmanųjį telefoną ir sutarty įrašyta, kad gali naudotis internetu, įrašas šitame tinklarašty turi rastis šeštadienio vakarą – ir rašantieji ten, apie ką rašo; ir įspūdžiai visiškai švieži; ir dar apie apmokamuosius darbus neprivalu imt labai rimtai galvot (sekmadienio vakarą jau perjungi galvą). Mėginsim. Bent jau taip sutarėm.
Nuvažiavę ne tik apžiūrėjom. Šį tą ir nuveikėm.  Aš ką? – kiek dar reikia genėt, pagalvojau (šįmet obuolių nebus; galiu pagenėt ir vėliau; o va didysis galvos skausmas – senos prie keletą metų iššalusios slyvos).
Šį tą šiltmany jau ir pasėjom.

2014-ųjų sezonas prasideda

2013-ų ruduo; va dėl tokio natiurmorto verta ten krutėt ir kapstytis!
Taigi gražu, ar ne?
[Viržiai, vardu Garden Girls :) ]

JIS: Sodas gretintinas su kokiu nors teatru, pvz., operos ir baleto, nes irgi kasmet turi savo sezoną, tik jo, sezono, pradžią ir pabaigą lemia ne kalendorius, o orai.
Šių metų mūsų sodo sezonas prasidėjo pirmąją kalendorinę pavasario dieną.
Buvom. Ir važiuodami jautėmės labai labai protingi: ne, tokių kvailysčių kaip pernai nebedarysim (balandžio pabaigoj buvom taip įklampinę mašiną, kad kaip išsikapstėm – geriau neprisimint): iki posūkio, tada aš išlipu ir einu tikrint, kiek privažiuotina. Neprireikė! Abiem buvo visai ir visiškai aišku: ramiausiai galima važiuot ir privažiuosim. Privažiavom.
Nors kalendorinės žiemos pabaiga buvo net labai šilta, augalų vegetecija dar, galima sakyt, neprasidėjusi. Net tvenkinys dar užtrauktas ledu. Kur, kurioj lysvėj, pernai rudenį pasodinti buvo česnakai – neprisiminėm, dar nesudygę; vieninteliai pradžios ženklai – po kelis raudonus pimpiliukus, jau išlindusius bijūnų kelmuos, taip pat ir kelios tulpės jau šį tą iškišusios.
Ką nuveikėm? Savaitgaliui išsinuomotu plaunamuoju siurbliu (ar kitaip tas įrenginys vadinas?) išploviau mūsų lovas namuko antram aukšte (gal per kovą išdžius?), o Ji sėjo, jau sėjo šiltnamy (pati tikriausiai parašys ką, nežinau).
[Pernai buvau visiškas apsileidėlis; prisipažįstu; ką ten apsileidėlis – nieko neparašiau; truputį atgailauju; mėginu teisintis: pagrindinis tinklaraštis pernai buvo įvertintas Vytauto Kubiliaus premija, vadinas, ten kas nors tokio buvo paskelbta; o ir batavimo nė už ką nenoriu atsisakyt; šįmet pasistengsiu ir raštu fiksuot mintis iš sodo; fotografuot visada fotografuoju.]

JI: Na, pimpiliukų buvo ir daugiau – ir rabarbarų pastebėjau belendančius. O daugiau nieko tokio tarsi ir nemačiau.
Pasėjau kopūstų, žiedinių kopūstų, ridikėlių ir gražgarsčių. Pernai labai gražiai kopūstų daigai sudygo šiltnamyje. O namuose jų niekaip nesiseka užauginti. Matyt, per šilta. Arba reikia, kai tik išleidžia lapelius, vežti į šiltnamį ir ten laikyti iki persodinimo į lysves. Reikės pamėginti.
Viską, ką pasėjau šiltnamy, dar uždengiau agroplėvele. Pamatysim, kas bus.
Viržiai po eglišakėm nurudę, tad labai smagu juos pamatyti pernykštėj nuotraukoj žvaliai augančius ir linksmai žydinčius, ir optimistiškai viltis, kad šiemet jie vėl tokie bus.
Beje, dėl sezoniškumo – gal ir neblogai, kai pasibaigia operos ir baleto teatro sezonas, prasideda sodo. Na, su nedideliais persipynimais.

Sodožiūros klausimu

JIS: Va, net naują žodį sudūriau šito įrašo pavadinimui, ergo, jis turi būt apie svarbius dalykus. :)
Man ima atrodyt, kad neteisingai pradėjom žiūrėt į tai, kas dedas sode. Ką turiu galvoj? Atvažiuojam, išlipam iš mašinos ir – žiūrėt, kad blogo atsitiko per tas penkias dienas, kai mūsų nebuvo. Tas su/apnyko, tas vis dar nesudygo (greičiausiai ir nebesudygs), tas pagelto, tas pabalo etc.; per šias dvi dienas būtinai reikia padaryt tą, tą, tą, tą, aną, aną ir dar n anų darbų; ir dar būtiniausiai reiktų... O man atrodo, kad turėtų viskas prasidėt nuo pozityvo. Ne, tikrai nenoriu pasakyt, kad čia Ji taip į viską žiūri, o aš – pozityvistas, tik gera įžvelgt norintis; niurzglys (ir dar piktas), apraudotojas ir neatidėliotinų darbų planuotojas pasidariau. Negerai. O juk tiek gražių dalykų sode gali prisižiūrėt! Va pražydo pinavijos/bijūnai (aš/ji skirtingai vadinam; Ji bijūnais gal dėl to, kad Mama gimusi Bijūnuos, Joniškio r., visai netoli Latvijos); ir skirtingom spalvom:

O kai iš toliau pasižiūri, net tvarkingai (!) atrodo, nepaisant tuščių dėželių ir indelių, kuriuose buvo tai, ką iš namų atsivežėm (daugiausia pomidorai):

Sekmadienį pagalvojau: du dideli (tokie pat, kaip matomi) pinavijų kelmai atsidūrę obelų pavėsy;
reiktų juos perkelt kiton vieton; susidarytų pinavijų status kampas, o ne tiesė;
tektų vieną rabarbarų kelmą iškelt/išmest [racionaliau], bet iš jo l. mažai naudos:
šį savaitgalį iš kito bent kiek padoresnių kotų prisipjoviau ir sekmadienį kompotą išviriau;
naudos prasme – beveik jokio nuostolio, o grožio – palygint didelis laimėjimas. :)

Ir lelijos (tigrinės?) palygint su praeitais metais labai solidžiai žydi;

ir jazminas, kurio kvapas (bent man) be galo malonus:

 

Ir dar ne viskas: braškės, pernai sodintos, labai daug primezgė, šį savaitgalį tik viena kita raudona, o kitą jau ne dvi vaikams parvežt ir po vieną paragaut bus galima. Žirniai jau žydi – po trijų savaičių ir ankštys gliaudytinos turėtų pasirodyt.

Vardink ir vardink džiugius dalykus, iš kurių bent man džiugiausias, kad obelų žiedai nenušalo – visos primezgė. Turėtų būt obuolių šįmet ne tik natiurmortams. :)

Atsiprašau, kad nėra fokuso; kad pabalę – matyt

Na taip, praeitą savaitgalį kai kurių sodintų pomidorų lapai pabalo (žr. kairėj; gal per mažai užgrūdinti buvo? juk iš namų atkeliavę, o čia, lauke, naktį iki +6 temperatūra nukrisdavo?); na taip, gal liūdnas likimas ištiks ir paskutinį, ketvirtąją, šį savaitgalį dirvon pasodintą arbūzą (Jos mylimąjį); gal liūdnas likimas ištiks ir ketvirąjį, paskutinį, šiltnamin pasodintą baklažaną (mano puoselėtąjį); abu pamulčiuoti!

– C’est tikrasis la vie sode, ir jis skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamojo (idealiojo, kad viskas turi prigyt, augt iki ant sėklų pakelių minimų aukštumų ir subrandint didelį didelį derlių); kadangi moteris, t.y. Ji, bent jau sode visad netoliese, telieka skelbt: «Cherchez la beauté!»
Girdėjote Jo žodį. Kai apsipras su dviem darbais, viliuos, ir Ji tars savąjį sodožiūros klausimu. :)

Savo noru

JI: Šiandien Skypu parašiau draugei rygietei. Klausia: kaip tu gyveni, kas naujo? — Sakau: tupiu sode. — O ji: aš tai vis dar važinėju riedučiais, dviračiu į darbą ir prie jūros, čiuožinėju pačiūžomis čiuožykloje, dar galvoju į aerobiką užsirašyti. Prie daržų nebuvau prisilietusi jau 10 metų. — Galvoju: ar tai mūsų, lietuvių, prigimtinis privatininkų bruožas: turėti kažką savo, viską kaupti?; ar mūsų, sovietinės kartos, sugadinta mąstysena, kai visi, kas turėjo žemės lopinėlį, jį mėgino visaip kaip išnaudoti?; o gal pamėginkime idealizuoti: Tado Blindos naują pastatymą visgi matėme, kad žemė lietuvio kraujyje ir dėl jos viską galime padaryti? Draugė, tiesa, rusė.
Aš vis pajuokauju: į senatvę prie žemės pradėjo traukti, vis artėji prie jos, ruošiesi...
O man įdomu sode. Nors kartkartėm paburbu: parduotos vasaros. Kad nors parduotos būtų, tai ne, savo noru ir be uždarbio. Malonumas dirbti.