Ir vėl viskas prasideda: pirmasis apsilankymas ir kt.

[jis:] žavus lysvės apkraštavimas, argi ne?

JIS: Sekmadienį pirmąkart šiais metais buvom nuvažiavę į sodą. Materialistai pasidžiaugtų taip: kaip gerai, nieks nieko per žiemą nepavogė!
Bet mes juk idealistai: panašu, kad nieks neiššalo, o česnakai jau išlindo (žr. dešinėj, lysvės gale vėlai rudenį pasodinti buvo; nesimato? patikėkit).

Važiuodami aptarėm ir šito tinklaraščio apgailėtiną būklę pernai ir užpernai.
Yra keli žmonės, kurie tikisi, kad rašysim, kad jiems galbūt visai norėtųs paskaityt ir pažiūrėt. O mes – galima sakyt, nieko.
Kodėl? – Kol savaitgalį esi ten, ir minčių užfiksuotinų, ir vaizdų parodytinų yr. Tikrai reiktų parengt įrašą ar net kelis! O va grįžti, ir prasideda: sekmadienį jauties jau pavargęs, pirmadienį prasideda darbai, į kuriuos ir panyri. Savaitgalinis ketinimas parengt įrašą taip ir lieka ketinimu. Tuolab: jis turi (t.y. aš turiu) savo tinklaraštį; net du – pagrindinį ir batautojų.
Kokia išeitis? – Išeitis tik viena: kadangi Ji įsigijo išmanųjį telefoną ir sutarty įrašyta, kad gali naudotis internetu, įrašas šitame tinklarašty turi rastis šeštadienio vakarą – ir rašantieji ten, apie ką rašo; ir įspūdžiai visiškai švieži; ir dar apie apmokamuosius darbus neprivalu imt labai rimtai galvot (sekmadienio vakarą jau perjungi galvą). Mėginsim. Bent jau taip sutarėm.
Nuvažiavę ne tik apžiūrėjom. Šį tą ir nuveikėm.  Aš ką? – kiek dar reikia genėt, pagalvojau (šįmet obuolių nebus; galiu pagenėt ir vėliau; o va didysis galvos skausmas – senos prie keletą metų iššalusios slyvos).
Šį tą šiltmany jau ir pasėjom.