Kad vanduo nežaliuotų

JI: kaimynė patarė: nudažykit konteinerį juodai ar apdenkit juoda plėvele arba įpilkit geriamosios sodos. Ir niekam nekenkia, ir nežaliuoja.
Kartais pabendrauti su kaimynais visai gerai, išgirsti naudingų patarimų. Googlas visagalis, bet VBP (viena bobutė pasakė) irgi cool!

Konteineris

JI: Vakar pagaliau įsigijome konteinerį, IBC, 1000 litrų talpos. Laikysime vandenį. Laistymui ir galbūt prausimuisi ar indų plovimui. Žiūrint, koks vanduo bus. Žadame rinkti lietaus vandenį ir prisiurbti iš tvenkinio. Vandentiekio nėra. Šulinio irgi neturime. Bent jau kol kas. Ieškojau galinčio parduoti vieną konteinerį su pristatymu į vietą (sodą Vilniaus r.). Parašiau pagal skelbimus keturiems, atsiliepė tik vienas. Šaunuoliai, užklausiau penktadienį, o šį ketvirtadienį konteineris jau stovi mano sode. 210 Lt su atvežimu. Jaučiu, kad pradėsiu rašyti, kiek man tas sodas kainuoja. Ko gero, jau greitai būčiau į Turkiją nukeliavusi. Paskutinės minutės kaina.
JIS: Geras daiktas. Šeštadienį sudėliojau kojas, naujasis sodo kaimynas padėjo užkelt (nesunku, bet vienam nepatogu), o tada pripompavau vandens iš prūdo: išmėginau, kaip veikia siurbliukas; paaiškėjo, kad 50 m žarnos truputį per mažai – reiktų dar bent kokius tris metrus pridurt, kad nereiktų visaip kaip kuo tiesiau guldyti. Liko vienas svarbus darbas: padaryt, kad būtų paprasta ar į kibirą, ar į laistytuvą vandens prisileisti; be to, ir žarną kad būtų galima prijungti – būtų patogiau laistyti (spaudimo, regis, tikrai užtektų).

Bačkos, statinės, talpos ar dar kaip jas pavadinti

JI: Ir visgi Jis savo padarė – nudažė bačkas. (Kažkodėl man neskamba statinės ar dar kaip kitaip. Bačka yra bačka.) Dabar sode daug linksmiau buvoti. Pasižiūri – ir smagu pasidaro. Ir Jis patenkintas, ir šunė džiaugiasi. O pats procesas buvo netrumpas. Bačkos tai 1982 metų gimimo. Pirmiausia surišo rūdis, o tik kitą dieną nupurškė aerozoliniais dažais. Šviesos203 Solomonas!

Žoliapjovė 2 (benzininis trimeris)

JI: Sutvirtėjau. Nusprendžiau dabar aš: benzininė žoliapjovė + peilis krūmams.

AL-KO BC 4125. Lyg ir vokiečių gamybos. Akcijinė, gal ir nelabai „firminė“,  už 484 Lt su pristatymu. Jis skaitė instrukcijas, surinkinėjo, penkis kartus (ar daugiau) keitė vairo poziciją – aukštį, puses ir t. t. Bet, šaunuolis, pavyko. Surinko ir benzino su tepalu pripylė, ir užvesti greitai išmoko. Dabar pjauna Jis. Aš žiūriu ir grožiuosi – Jis vis tvirtėja. Pieva irgi gražėja.
JIS: Nei tvirtėju, nei ką; tiesiog lengviau negu dalgiu pjaut, ypač todėl, kad baisiai nelygu – buvusių lysvių žymės likę, o dar tie kurmiarausiai. Šiaip, gerai, kad benzininė, o ne elektrinė – vaikščiočiau kaip koks kosmonautas/astronautas, iš namuko/stoties už laido į atvirą kosmosą paleistas. :)

Žoliapjovė 1 (mechaninė)

JI: Vasaros pradžioje ilgai sukome (tiksliau - aš sukau) galvas - kokią gi čia žolės pjovimo mašiną įsigijus. Internete mėginau surasti skirtumus tarp žoliapjovių ir vėjapjovių, benzininių, akumuliatorinių, elektrinių, mechaninių (rankinių). Tai buvo kaip žaidimas "Surask 10 skirtumų". Jis galvos nesuko - pasakė "Noriu mechaninės". Išsirinko firmos "Partner", kaip ir Jo dviratis, matyt, tikėjosi tokio pat malonumo, kaip ir dviračiu važiuodamas. Nepasidavė jokiems įkalbinėjimams ir patarimams, kad mechaninė vėjapjovė žolei iki juosmens ir dar 12 arų tikrai ne pats geriausias variantas. Tvirtas. Pasidaviau aš. Nusipirkome Partner stumdomą rankomis, mechaninę. Pirmą dieną bėgiojo Jis su žoliapjove, demonstravo kaip puikiai jinai pjauna. Kuo greičiau bėgi, tuo geriau pjauna! Tiesa, žolę teko prieš tai nupjauti dalgiu. Pjovė irgi Jis. Antrą dieną išmėginau žoliapjovę aš. Nuo tada aš ir pjaunu. Bėgte ir nebėgte. Gerai pjauna. Iki prakaito. Dabar tvirtėju aš.