JIS: Juokingai, kaip matot, tos pupelės dabar atrodo: vienas plotas kaip koks konclageris nors ir nespygliuota „tvora“ aptvertas, kitas – kaip kokia jaunamartė nuometais (užuolaidom) apkarstytas. Bus tų pupelių, kiek bus – tiek užteks, svarbiau – kaip nuo tos užklystančios stirnos apsisaugot: ne gąsdint, kad neitų, o tiesiog kaip padaryt, kad neprieitų.Išeitis viena – tvora; manau, ir 1,2 m aukščio užtektų. Bet vėl nesutarimai: Ji mano, kad reikia viską aptverti (tarsi taip lyg niekur nieko galėtum imt ir aptvert 18 arų plotą, ir dar nelygioj vietoj esantį: „O tai kas čia tokio? Subadai tuos stulpus ir aptveri“), o aš manau, kad užtektų tik tą gabalą, kur lysvės įrengtos, – ne veltui aš juk jas vienodo ilgio dariau? Maždaug 12 metrų iš 12-os būtų tveriamas plotas; manau, ir medinių stulpelių užtektų, pačią tvorą reiktų pasirinkt su palygint didelėm akim ir lengvą, kad paprasčiausia užkarda stirnai būtų. Negerai, kai šitaip nuėda, pripažįstu, nors ir suprantu, kad stirnom taip pat maitintis reikia. – Šįmet tvert nebėr prasmės; reikia pasiruošt kuolų, o tvert – kitą pavasarį.
JI: Ai, nepadėjo nei tinklai, nei visokie kitokie aptvarai. Atėjo, dar kartą apėdė, ir apsikakojo apsiėdusi tarplysvyje... Ir nuėjo. Vat kaip. Bet reikia pripažinti, kad, bepaisant visko, stirna (-os) gana mandagiai elgiasi – nieko neišmindžioja – nei agurkų, nei salotų, nei špinatų žemuoginių. Sugeba pereiti per lysves nieko nepaliesdama. Tik palikdama pėdas :)
JIS: Stirna yra stirna, ne ragana, kuri gali bėgt per sniegą nepalikdama pėdų.
