Daržo reikalai

prie tvoros praeitą rudenį pasodinau aviečių; vieta gera – įsaulis,
be to, jei prireiks, jei bus labai aukšti stiebai ir svirs, bus galima pririšt prie tinklo;
kol kas ūgliai nelenda, tikėkimės, kad vis dėlto prigis

JIS: Seniai, jau tikrai seniai, kai Ji nusipirko sodą, jokių lysvių nebuvo; kaip jos pradėjo rastis, esu užfiksavęs 2012 metų pavasarį. Daug pridariau – aštuonias (plotis – metras, ilgis – devyni). 2015-ais nusipirkom lentų iš Šriūbiškių lentpjuvės – apkraštavau lysves. Bet per kokius septynerius metus ta lentų dalis, kuri lietės su žeme, supuvo – ir kraštai neteko vienos svarbiausių funkcijų: kad tarplysvių žolės šaknys nelįstų į lysvę; galų gale ir kas buvo virš žemės – sutrešo. Pernai nusipirkom metalinių; ta, kur dešinėj, praeitą rudenį sumontuota, kur kairėj – šį pavasarį. Trumpesnių, tik šešių metrų, plotis irgi metras. Vidury – kaip atrodo lysvė, kai kraštų neliko. Sumanymas – kas antrą padaryt siauresnę, kokių 70 cm.

Beje, daržui skirtą plotą teko aptvert – stirnos nuolat užsukdavo paskanaut tai ką tik išlindusių braškių lapų, tai salotų, tai dar ko nors. Pradžioj irgi klioviaus medžiu – kuolus buvau sukalęs medinius, aptempęs tokiu plastmasiniu tinklu. Bet po kelerių metų kuolų galai nupuvo, tvora išsiklaipė, visokių papildomų  atramų teko griebtis. Pernai nusprendžiau: gana lopyt – reikia rimtesnės tvoros, kuri daug ilgiau tarnautų, gal net iki galo, t.y. kol turėsim jėgų ir noro krapštytis darže.
← P.S. Pernai sumontuotos lysvės gale pasodinom česnakų. Kol kas puikiai auga. Nežinia, kaip bus toliau, nes žemė vis dėlto labai sausa, reiktų rimto ir ilgoko lietaus, bet ar sulauksim?