JIS: Kodėl nieko neberašot? – keliskart buvau klausiamas. – Noras ką nors parašyt karkartėm sukirba, bet vis neprisiruošiam, – atsakydavau.
Kai jau kelinti metai kartojas tas pat – ir paties taip nebedžiugina, kad pultum rašyt, kita vertus, ir dėl „nelaimių“ guostis nebėr tokio stipraus poreikio.Na, nugraužė greičiausiai kiškis ar stirna nuskabė pupelių, burokėlių lapus – tiek to, visiem reikia maitintis. Pašnekam apie tvorą, bet šnekos kol kas ir lieka šnekom. (Man tai visai gerai ir be tvorų, laisvesnis jauties.)
Bet dar liko mažųjų džiaugsmų.
Turėjom tik vieną vardinį jurginą – Franzą Kafką. Kadangi taip ir neprisiruošiau įsigyt svajoto Vaižganto, šįmet Ji du nupirko: Peterį (kuris labai mažai skirias nuo Kafkos) ir Davidą Howardą (daug tų Davidų H., kurio garbei skirta šita jurginų rūšis, taip ir neišsiaiškinau). Vienas jau žydi, tik nesutariam kuris. Apskritai šįmet nutariau nebekaišiot jurginų bet kur, paskyriau vietą šalia namelio iš pietų pusės; galima sakyt, kad jie ten klesti.
Grybai. Užsiplikai iš ryto kavos, kol paaušta – jau ir grįžęs su puspilne pintinėle (10 min., ne daugiau užtrunki). Suprantu, sakysit, lepšiai ne grybai, bet jei jaunučiai – visai nieko.
JI: Ai, smagu visiems, ir kalaitei, ir man, ir Jam. Net ir užklystantiems svečiams – kviestiems ir nekviestiems. Nors ir nelaksto kaip pablūdę ratais po sodą. O nuo svečių niekadėjų (kiškių ir stirnų ir kitokių žvėrių) apsisaugot pagaliau nupirkome neaukštą tinklą. Kitąmet aptversime; ne save, o bent jau dalį kopūstų ar salotų, ar pupelių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą