JIS: Vargu ar ką labai nustebinsi pasakydamas, kad iš ryto, prieš šešias, girdėjai klykaujant gerves, kad atskrenda po pievą pavarlinėt gandras ar kad kielė nuolat šmirinėja tarp žolių, karkartėm ryžtingai į priekį mesdamasi. Ir pats tuo nesistebi.
Iš ankstaus ryto pagalvojau: pomidorai jau su žiedais, dar nebūtina, bet jau gal ir reiktų juo pririšt. Taigi – į mišką pasipjaut lazdynų. Pjaustau, matuoju, kad visi būsimieji kuoliukai vienodo ilgio būtų (juk gražiau lysvė atrodys, ypač kai dar nužievinsiu), žodžiu, aš miške, o mintys sode.
12 jau turiu, mažoka; žvilgt į šoną – aha, va dar ten pora visai tiesių ir reikiamo storio; susirenku pagaliukus, pjūklelis rankoj, eisiu – besistodamas ir pamačiau JĮ, tą, kuris dabar dešinėj matyti. Emocijų neaprašinėsiu, baravykais visi žavisi. Bet štai bėda: neturiu nei fotoaparato, nei peilio. Taigi kuo spartesniu žingsniu atgal, pagaliukus ir pjūklą švyst vidur kiemo, pasičiumpu aparatą, peilį ir – atgal. Vietos pažįstamas, pamiškė, tad atrasti nebuvo sunku.
Fotografuoju ir taip, ir taip, ir bandau vyt šalin įtarimą, kad tuoj teks nusivilti; mėginu guostis: gal bent galvos kraštai bus likę nesugraužti visiškai? Į sriubą būtų galima įmest – vis šiek tiek gero skonio. Deja, suėstas visas totaliai; ką gi, bent pasigrožėjau.
Šiaurinis sodo kraštas nusodintas slyvom. Jau pasenusios, apdžiūvusios. Pernai buvom prisėję pupelių aplink kamienus – kuo lengviausiai lipo į viršų, rūpintis neteko. Kadangi nebuvo kur dėt nupjauto šieno, tai vis mesdavau į tarpus tarp tų slyvų.
Kai šįmet iškilo klausimas, kur sėt šparagines, pasisiūliau sukast tuos tarpus – ten žemė minkšta tapo; teks padėt joms įlipt į slyvas, bet šakos ne per aukštai, žabų prismaigstysiu – ir pasieks. Nedaug tesudygo (kodėl – čia jau kita istorija), bet ir tomis reikia pasirūpint.
Taigi nubridau per pievą link tokios įdubos po aukštos įtampos laidais, priaugusios karklų. Prisipjoviau, parsitempiau. Lapus ir ūglius braukiu (pravers, nes ketinu pamėgint padaryti karklų užpilo verdančiu vandeniu – esą gerai tokiu palaistyt). Ir staiga vienos šakelės gale – na kuo ne žiedas?! Vadinas, per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais. :) Net įrodymą pateikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą