Stirnos, kiškiai, pelės ir kt.

Jis: štai koks turi būti prancūziškas bučinys :)

JI:  Keliamės abi anksti – aš ir šunė. Vieną rytą begerdama kavą pamačiau stirnų porelę prie tvenkinio. Šunė irgi. Nuėjo prie tvenkinio, pastovėjo, ir stirnos pastovėjo pastovėjo ir nušuoliavo. Atrodo, kad nei viena, nei kita pusė neišsigando ir net nežinojo, kaip reaguoti ir ar reikia reaguoti. Juokingai atrodė: ir stirnos, ir šunė vienodos spalvos, tik dydis skirtingas.
Įdomiausia buvo stebėti šunės reakciją į atšuoliavusį prie sodo kiškį. Kiškis sustojo ant takelio ir atsitūpė. Šunė sustingo ir įsmeigė akis į kiškį, galvodama, kas čia per padaras. Jinai niekada nebuvo mačiusi kiškio.  Kiškis patupėjo nejudėdamas ir nušuoliavo į kaimynų miškelį. Šunė pasvarstė pasvarstė, ką čia jai dabar daryti, ir apsisprendė – reikia, matyt, apžiūrėti. Ir taip lėtai, nesulojusi nė kartelio, leidosi paskui kiškį. Bet kur gi mano senutė pavys kiškį. Pavaikščiojo po kaimynų miškelį, pauostinėjo ir grįžo atgal į daržą.
JIS: Va todėl ir sakau, kad visai šaunioj vietoj tas mūsų sodas – ir stirnų, ir kiškių pamatysi, ir šiaip visokių gyvių pilna. Ir jie gyvena savo gyvenimą. Pelės apgraužia ūkinį muilą, sraigės poruojas, kurmiai kuo puresnėj žemėj urvus kasa, maisto ieškodami, etc. Žodžiu, biologinė įvairovė. Svarbiausia – ne kovot su ja, o susigyventi (bent savaitgaliais).