Vėl grybai ir kiti santykiai

JIS: Pirma atostogų savaitė viens du ir pralėkė. Na, negali sakyt, kad tuščiai – šį tą nuveikėm (Biržuos, Jonišky buvom; prieškambarį – pagaliau! – išlakavau) ir į sodą buvom atvažiavę, nors ir trumpam (pomidorus šiltnamy nori nenori reikia laistyt), bet Jai vis būdavo šalta, per šalta, namo norėdavo.
O šiandien jau šilta. (Man tai anoks – vėsesnis oras labiau patinka.)
Atvažiavus kojos pačios nunešė pažiūrėt: gal jau dygsta grybai? – Cha, yra! Svarbiausia – baravykai ėmė dygt. (Lepšiukais nieko nenustebinsi, net savęs; nors irgi gražūs, kol jauni, žr., pvz., kairėj.) Baravykai iš priesmėlio lenda tarp eglaičių. Didesnius nupjoviau, dar vos išdygusių daugiau negu dešimtį pastebėjau. Buvau ir į tikrą mišką nuėjęs. Tas gražuolis dešinėj – miškinis. O apačioj – galima sakyt, naminiai (apie 50 metrų nuo namuko augę).

Bet: pernykščių ir džiovintų, ir konservuotų dar yr, o vėl džiovinam, ir džiovint netinkamų visų iškart nesuvalgysim, teks konservuot.
Buvo galvoj tokia utopinė mintis apsilankiusi: gražiausius nufotografuoji ir – net juos – palieki. Bet rastas grybas – ne batas; nežinau, kokią valią reikia turėt, kad gražų grybą paliktum kur radęs. Ne, tokios titaninės neturiu.
JI: Aš Jam sakau: galėjau būti skaute 50-ies, bet skaute beveik 55-erių jau nebenoriu būti. Man jau reikia šilumos ir patogumų, deja. Reikia žolę pjauti, o Jis grybus renka, valo, tvarko, verda, valgo... Taip pusės dienos ir nėra. Atostogos, sako. Panašu, ir vėl grybus kiekvieną dieną valgysim... Visas atostogas.
JIS: Nemanykit, kad vienas šiandien valgiau tuos grybus; ir Ji valgė, ir dar sakė, kad visai skanu. Su bulvėm, pagardintom krapais (bulvės pirktos, krapai savi – visur jų pridygo).

P.S. (07-13) Dar porą nuotraukų pridedu – ir tas raudonikis l. gražus, ir tie baravykai. — Kiek atsargų jau sukaupta? Litrinis stiklainis džiovintų baravykų ir du po 0,7 l konservuotų.