Pernykštę vasarą prisiminus

JIS: Parinkau keletą nuotraukų iš praeitos vasaros.
Raudonikiai man gražesni net už baravykus, ir nieko negaliu padaryt. Greičiausiai todėl, kad vaikystėj taip atrodė. (Nors ir baravykų praeitą vasarą pasirinkom, pasidžiovinom.)
Pernykščiai metai buvo obuolingi, iki šiol dar šiek tiek turim; ėmė vysti, bet taip ir turi būt – juk jaukovas. O šįmet obelys pramečiaus, bus tuščios, nebent viena padarytų išimtį, už kurią būčiau jai labai, labai labai dėkingas.

JI: Geri buvo baklažanai, beveik 30-ies centimetrų ilgio. O ir pomidorai, Indigo Rosso, patiko, skanūs, tokie saldoki, gal kiek ir priminė savo skoniu, ne tik išvaizda, slyvas. Šiemet vėl mėginau pasėti, bet labai sunkiai dygsta – ir pernai paskutiniai sudygo, ir šiemet dar nematyti.

Gražu žiūrėti į nuotraukas, kai jose viskas žalia. Akys pailsi ir širdis pasidžiaugia buvusiu derliumi. Na, ir mintis-viltis sukirba – gal ir šiemet su derliumi pasiseks?

Vėl pradedam. Į gera

JIS: Vakar buvom pirmąkart nuvažiavę pasižiūrėt, kaip viskas peržiemojo.
Stirnos nieko, ko nereiktų, neapgraužė, šiltnamio plėvelė nesuplyšo (nors galėjo, gal net turėjo), tai paruošiau gabaliuką žemės, Ji jau pasėjo ridikėlių ir salotų.
Žodžiu, pradedam.
Namie pomidorai jau sudygę; vėl viens kitą įtikinėjam, kad šįmet tai tikrai nepersistengsim, ne per daug sodinsim.
O aš mėginu įsivaizduot, kaip iš tikrųjų žydės dar vienas nusipirktas vardinis jurginas (iš Dahlia Gallery) – [Claude] Monet.
Šiaip, kai pagalvoji, svarbiausia, kad vėl bus proga daugiau pajudėt, pabūt grynam ore; visa kita – tik papildomos, kartais malonios, gyvenimo smulkmenos.