Braškinių česnakų belaukiant

Žemuoginiai špinatai, pasėti 2015-03-19

JIS: (Šitas ironiškas įrašo pavadinimas – mano; dėl to, kad Ji pasėjo ir jau vakar į lysvę pasodino keletą daigų augalo, kuris vadinas žemuoginiai špinatai; kas liko, parsivežė namo; Jos manymu: viską reikia išbandyt! Kodėl ironizuoju? Manau, žemuogės turi būt žemuogės, o špinatai – špinatai. Kitaip išeina nei velnias, nei gegutė.)
Šįkart buvo tikras savaitgalis sode. Išvažiavom penktadienį po darbo, grįžom sekmadienį apie penkias. Kaip įprasta pavasarį, dirbom.
(a) Parengiau dar vieną lysvę. Visapusiškai. Tai reiškia: 9 metrų ilgio lysvę, rudenį paliktą likimo valiai, apkraštavau, sukasiau, išrinkdamas žoles, privežiau durpių ir dar kartą sukasiau. Galima sodint nors ir ryt.
(b) Vidury pievos pasodinau aviečių, remontantinių, veislė – IDS (= iš dėdės sodo); regis, 10+ (gavom dovanų vėlų rudenį, nebebuvo noro sodint, orai bjaurūs, šalta, lyja, tai peržiemojo apkastos durpėm lysvėje).
Mažai nuveikta? Bet ar pagal kiekį reikia spręst apie vertę?
Svarbiausia, kad stengiaus daryt kuo geriau :)

JI: Nesutinku, kad nei velnias, nei gegutė. Žemuoginius špinatus pasodinus į jogurto dėžutę, turėtų išaugti DOBILAS. Va.
O nuveikė Jis tikrai daug. Ne kiekybė svarbu, kokybė. O Jis viską stengiasi daryti kokybiškai – perfekcionistas. Čia aš galiu nukreivazoti svogūnų eilutes, o Jis man virvutes nutiesia. Teks pasitempti.
JIS: Ir dar brūkšnius reikiamo ilgumo įrašuos padaro :)

Jau prasidėjo: balandžio 11-ą sezono atidarymas su nakvyne

JI: Taigi, jau prasidėjo – darbų pasiskirstymas: aš kasu durpes ir vežu karučiu į šiltnamį, o Jis atsiklaupęs ravi šiltnamį; aš ruošiu žemę gėlėms sodinti, o Jis sodina irisus. Abu patenkinti, tik aš kažkodėl jaučiuosi kaip sulaužyta. O jis nesupranta – kodėl?
JIS: Tikrai nelaužiau, o ar darbas gali laužyt? Manau: tik teikt džiaugsmo :)
O dėl pasiskirstymo – na ką aš galiu pasakyt? Kas ką nori, tas tą dirba. Jei nė vienas nenori, tai ir telieka (nebent žolę reikia pjaut, nori nenori).

Afrikiniai agurkai

2014-08-21

JI: Ir tikras niekalas tie Jojo afrikiniai agurkėliai – nei kas valgė, nei kur kitur naudojom. Išmetėm, ir tiek. Kažkokie kartūs. Geriau jų vieton ilgavaisius!
JIS: Gerai, nesiginčiju, tebūnie ilgavaisiai. Tik: o gal konservuoti tie afrikiniai visai nieko? Nors vargu.

Ir vėl viskas prasideda: antrasis apsilankymas ir kt.

JI: Antrasis apsilankymas balandžio 6-ą. Deja, deja, dar šaltoka. Bet pradžiugino gražuoliai krokai.
Gaila, kad jų grožis toks trumpalaikis. Kitą kartą nuvažiavę jau ir neberasime.
JIS: Taip ir turi būt. Na, jei mėnesių mėnesius žydėtų – argi taip džiugintų?
JI: Džiugintų džiugintų.
Krokus (ne kroksus; nepainiok, mieloji Ramune) reikia iškasti liepos pradžioje, apdžiovinti saulėje arba vėsioje vėjų perpučiamoje vietoje, sudėti į dėžutes ir sodinti 6–10 cm gylyje rugpjūčio pabaigoje. Tik reikia kažką sugalvoti, kaip apsaugoti nuo pelių, kad vėl taip nenutiktų, kaip su tulpėmis.
Beje, kroksus irgi galima apdžiovinti saulėje arba vėsioje vėjų perpučiamoje vietoje, sudėti į dėžutes –   tik nesodinti, nes tikrai nepasidaugins, o išsitraukti pavasarį ir nešioti.
JIS: O kam tie vargai su krokais, jei kuo puikiausiai peržiemoja ir kas pavasarį žydi? Nesuprantu.