Mylėk artimą savo

JIS: Nežinau, ar šv. Pranciškus mylėjo kėkštus, špokus ir kieles, bet gal mylėjo, turėjo mylėt, nes sakoma, kad – mylėjo paukščius; ant Oskaro Milašiaus rankų ir pečių Paryžiuj tikrai netūpdavo kėkštai, špokai ar kielės; kiti paukščiai tūpdavo, o jie broliai ir seserys tiek pat, kiek mes broliai ir seserys. — Kame?

← Gavom dovanų keturis inkiliukus. Žaislinius, tiesą sakant. Gavom, tai negi išmesi? Reikia panaudot (panaudot žvelgiant iš mūsų, ne paukščių pusės). Susukau varžtelius, dar ir suklijavau, kad stipriau laikytųs, – ir vis tiek maža pasirodė. – Na, nenorės nieks iš paukščių įsikurt tokiam daikte. – Prikaliau tikrą daiktą – po šakelę: kad būtų kur nutūpt, o jau tada gal ir lįst pro tą angą vidun noro atsiras? →

Jei bent viename kas įsikurs, būtinai pridursiu P.S.

JI: Neįsikūrė. Inkilėliuose. Įsikūrė namuke, palėpėje, kaip ir kiekvienais metais. Varnėnai.
Bet namukas su inkilėliais vis vien linksmiau atrodo.

Juokai, ir tiek

JI: O bulvės, taigi, visiškai nenusisekė :) Pririnkom pusę kibiriuko slyvos dydžio. Še tau, ir tradicinis sodinimas. Šiemet sodinsiu vėl aš, Jo neprileisiu.
JIS: Ir nesiartinsiu. Prisiminęs, kaip tempiau bulves iš „Maximos“ blynams, kuriuos kepėm per Užgavėnes (nelabai traškūs išėjo, bet ką padarysi; iš „slyvų“ būt traškesni išėję?).
P.S. Va net krepšį tikrosioms-didžiosioms-būsimosioms bulvėms nupirkau.

2014-ųjų sezonas prasideda

2013-ų ruduo; va dėl tokio natiurmorto verta ten krutėt ir kapstytis!
Taigi gražu, ar ne?
[Viržiai, vardu Garden Girls :) ]

JIS: Sodas gretintinas su kokiu nors teatru, pvz., operos ir baleto, nes irgi kasmet turi savo sezoną, tik jo, sezono, pradžią ir pabaigą lemia ne kalendorius, o orai.
Šių metų mūsų sodo sezonas prasidėjo pirmąją kalendorinę pavasario dieną.
Buvom. Ir važiuodami jautėmės labai labai protingi: ne, tokių kvailysčių kaip pernai nebedarysim (balandžio pabaigoj buvom taip įklampinę mašiną, kad kaip išsikapstėm – geriau neprisimint): iki posūkio, tada aš išlipu ir einu tikrint, kiek privažiuotina. Neprireikė! Abiem buvo visai ir visiškai aišku: ramiausiai galima važiuot ir privažiuosim. Privažiavom.
Nors kalendorinės žiemos pabaiga buvo net labai šilta, augalų vegetecija dar, galima sakyt, neprasidėjusi. Net tvenkinys dar užtrauktas ledu. Kur, kurioj lysvėj, pernai rudenį pasodinti buvo česnakai – neprisiminėm, dar nesudygę; vieninteliai pradžios ženklai – po kelis raudonus pimpiliukus, jau išlindusius bijūnų kelmuos, taip pat ir kelios tulpės jau šį tą iškišusios.
Ką nuveikėm? Savaitgaliui išsinuomotu plaunamuoju siurbliu (ar kitaip tas įrenginys vadinas?) išploviau mūsų lovas namuko antram aukšte (gal per kovą išdžius?), o Ji sėjo, jau sėjo šiltnamy (pati tikriausiai parašys ką, nežinau).
[Pernai buvau visiškas apsileidėlis; prisipažįstu; ką ten apsileidėlis – nieko neparašiau; truputį atgailauju; mėginu teisintis: pagrindinis tinklaraštis pernai buvo įvertintas Vytauto Kubiliaus premija, vadinas, ten kas nors tokio buvo paskelbta; o ir batavimo nė už ką nenoriu atsisakyt; šįmet pasistengsiu ir raštu fiksuot mintis iš sodo; fotografuot visada fotografuoju.]

JI: Na, pimpiliukų buvo ir daugiau – ir rabarbarų pastebėjau belendančius. O daugiau nieko tokio tarsi ir nemačiau.
Pasėjau kopūstų, žiedinių kopūstų, ridikėlių ir gražgarsčių. Pernai labai gražiai kopūstų daigai sudygo šiltnamyje. O namuose jų niekaip nesiseka užauginti. Matyt, per šilta. Arba reikia, kai tik išleidžia lapelius, vežti į šiltnamį ir ten laikyti iki persodinimo į lysves. Reikės pamėginti.
Viską, ką pasėjau šiltnamy, dar uždengiau agroplėvele. Pamatysim, kas bus.
Viržiai po eglišakėm nurudę, tad labai smagu juos pamatyti pernykštėj nuotraukoj žvaliai augančius ir linksmai žydinčius, ir optimistiškai viltis, kad šiemet jie vėl tokie bus.
Beje, dėl sezoniškumo – gal ir neblogai, kai pasibaigia operos ir baleto teatro sezonas, prasideda sodo. Na, su nedideliais persipynimais.