Persiks

JIS: Šįmet ne persikas, o persiks „Maira“ [-ks, nes latviška veislė] gausiai žydėjo. Pirmąkart (nebeatsimenu, regis, 3-metis, o gal jau 4-metis; pernai vos keli žiedai tebuvo, vienas vaisius teužsimezgė, po kurio laiko ir jis nukrito). Ir šįkart primezgė daug (pasitvirtino pažadas: „veislė labai derlinga“). O šakos dar plonos ir liaunos. Surišau vieną su kita, dar mėginau kaip nors padaryt, kad kuo tiesiau laikytųsi.

— pagal aprašus, turėtų prinokt liepai einant į pabaigą; žadama, esą vaisiai būsią „labai skanūs, sultingi ir saldūs“; tik, manau, bus mažesni, daug mažesni negu reklaminėse nuotraukose, – daug ir dideli – neįmanomas junginys, kol medelis dar toks jaunas.

— — kai neliks vaisių, teks imtis genėt – žiaurokai trumpint šakas, nelaukiant pavasario; pirmąkart; ech, vis tas nelemtas gailestis: kol nevedė vaisių, atrodė: na, tegu sau dar paauga.