Apie vandenį ir šalnas

JIS: Prie sodo yra prūdas, kurio vandenį naudojam laistyt. Siurbliuku pripumpuoju 1000 litrų talpą, ir laistom (šiltnamy laistymo sistemą turim, tai nešiot laistytuvu nereikia, prijungi – ir pasilaisto). Šįmet neaišku, kuriam laikui užteks prūdo vandens. Kai pirmąkart pamačiau, kiek po žiemos prisikaupę, pasakiau sau: kiek būna vidurvasarį. Beje, kolegė pasakojo: eidama paneriu pamatė žmones, kažką darančius prie upės; paklausė, ką; – atsakė matuojantys vandens lygį: Neris labai nusekusi, paprastai toks lygis būnąs liepos mėnesį. Ką gi, filologo nuomonė ir hidrologų išvada sutapo.

Iš visų gamtos ženklų apie orus pripažįstu tik vieną, kurio laikėsi a.a. babytė (*1898): kol alyvos nepražysta, lauke nieko nereikia sodint, nes dar gali būt šalnų. Kairėj – kaip šį savaitgalį atrodo alyvos sode. Na, po savaitės gal jau ir bus galima. — — Dėl juoko: ir poezijoj šita žmonių patirtis atsispindi – greičiausiai prisimenat iš Salomėjos Nėries: „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos“ ar kitą eilutę iš to paties eilėraščio: „Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos“.

Trešnės

JIS: Turim sode trešnę. Gal jau 10 metų. Dera, skanios. Bet prieš keletą metų vienoj kamieno pusėj ėmė skilinėt žievė, sunktis skystis. Jei prisiskaitęs teisingai diagnozavau, – citosporozė. Dezinfekavau, tepiau, rišau; regis, liga sustojo, bet toj pusėj, kurioj neliko žievės (atšoko), visos šakos nudžiuvo. Liko pusė trešnės. Nežinia, ar liga neatsinaujins. Jei ir ne, vis tiek ilgai netrauks.
Todėl nupirkom dvi naujas trešnes (iš „Žalios stotelės“). Sekmadienį pasodinau. Ne per toli nuo senosios. Kas per trešnės – ir parodyta, ir parašyta. Bet esu linkęs nepatikliai žvelgt į tokius aprašus – gali tikėtis, kad bus tokios. O ar tikrai tokios bus?
Nenufotografavau sodinukų ir čia neįdedu. Va kai/jei ims derėti, nufotografuosiu uogų kekes ir papildysiu įrašą. Bus galima palygint pažadą ir tikrenybę.