Šilauogės

JI: Šilauoges sugalvojau pirkti aš: Nelson ir Bluejay. Duobes kasė Jis. Po duobę per dieną. Du savaitgalius. O duobės didelės: 1 kv. m. ploto ir 80 cm gylio. Iškasęs pirmą duobę (apie pusmetrį buvo storo kieto molio klodas), pasakė: „Atsigulčiau dabar toj duobėj ir gulėčiau.“ Sunku buvo tą molį įveikti. Kasdamas antrą duobę, vis pyko ant manęs (lyg aš būčiau kalta, kad šilauogėms reikia tokių duobių) ir burbuliavo: „Užuot rašęs apie poeziją, kasu duobes.“ Galima pagalvoti, kad jeigu nekastų duobių, tai du savaitgalius rašytų apie poeziją. Patikėjau!
Aš miške ir prie keliuko rinkau spyglius, kankorėžius, samanas ir pan. į kibirą ir pyliau į duobes. Jis vežė karučiais žemes, likusias po tvenkinio gilinimo. Maišėme – sluoksniukas žemių, sluoksniukas miško gėrybių. Šilauogėms reikia rūgščios ir lengvos žemės, kad neužsilaikytų vanduo. Įkasėme su visais vazonais į paruoštas duobes, apdėjome medžių žievėmis (Jis rinko žieves miške) ir palikome iki pavasario – kad žemė susigulėtų. Tada normaliai pasodinsim.
Daug darbo. Gal jis ir teisus, sakydamas, kad „igra nie stoiet svieč’“. Pamatysim po keleto metų.
JIS: Duobių nuotraukų nededu, gal greičiau užsimirš, o kas iš jų išeis – bus matyt po kelerių metų: čia visiškai sutinku; ir taip kartais būna. :)