Porai iškasti

JI: Beveik iškasti, nes iškasiau tik pusę – labai jau ploni, kaip svogūnai. Kitus kol kas palikau. Galbūt apdėsiu lapais ir paliksiu žiemoti. Pažiūrėsim, kas liks iš jų pavasarį. Vis dėlto, manau, kad porams, kaip ir morkoms, žemę reikia purenti ir GŽ nelabai jiems patinka. Kita vertus, ant jų žolės nekroviau, nes labai jau plonyčiai buvo. Gal žemė būtų buvusi puresnė.
JIS: Man regis, mes tiesiog per vėlai pasėjom.

Šilauogės

JI: Šilauoges sugalvojau pirkti aš: Nelson ir Bluejay. Duobes kasė Jis. Po duobę per dieną. Du savaitgalius. O duobės didelės: 1 kv. m. ploto ir 80 cm gylio. Iškasęs pirmą duobę (apie pusmetrį buvo storo kieto molio klodas), pasakė: „Atsigulčiau dabar toj duobėj ir gulėčiau.“ Sunku buvo tą molį įveikti. Kasdamas antrą duobę, vis pyko ant manęs (lyg aš būčiau kalta, kad šilauogėms reikia tokių duobių) ir burbuliavo: „Užuot rašęs apie poeziją, kasu duobes.“ Galima pagalvoti, kad jeigu nekastų duobių, tai du savaitgalius rašytų apie poeziją. Patikėjau!
Aš miške ir prie keliuko rinkau spyglius, kankorėžius, samanas ir pan. į kibirą ir pyliau į duobes. Jis vežė karučiais žemes, likusias po tvenkinio gilinimo. Maišėme – sluoksniukas žemių, sluoksniukas miško gėrybių. Šilauogėms reikia rūgščios ir lengvos žemės, kad neužsilaikytų vanduo. Įkasėme su visais vazonais į paruoštas duobes, apdėjome medžių žievėmis (Jis rinko žieves miške) ir palikome iki pavasario – kad žemė susigulėtų. Tada normaliai pasodinsim.
Daug darbo. Gal jis ir teisus, sakydamas, kad „igra nie stoiet svieč’“. Pamatysim po keleto metų.
JIS: Duobių nuotraukų nededu, gal greičiau užsimirš, o kas iš jų išeis – bus matyt po kelerių metų: čia visiškai sutinku; ir taip kartais būna. :)

Gora Geltona

JI: Ir vis dėlto nakvoti spalio mėnesį nešildomame neapšiltintame namuke šaltoka. Spalio 16-ą pabudus iš ryto žolė buvo balta. Lauke buvo -5, viduje – tiek pat. Mano brangioji šunė miegojo aprengta ir apklota visais įmanomais rūbais – striukėmis, megztiniais ir t.t. Mes miegojom irgi apsirengę ir palindę po visokiais apklotais ir miegmaišiais ir pūkine kaldra (taip vadindavo mano močiutė, mama, taip vadinu ir aš). Atrodo, mano brangiajai šunei visai patiko būti apsirengusiai. O be to, ir spalva jai prie veido tinka. Reikės tik pasiaurinti, kad talija išryškėtų.

Paskutinės cukinijos

JI: Cukinija, ta vienintelė, nustebino – užaugino dar vieną nemažą vaisių, vieną – gero sprindžio ir du mažučius. Taigi, susumavus: iš vieno daigo išaugo dvi didelės cukinijos, viena maža ir dvi mažutės. O aš jau norėjau rugsėjo mėnesį ją išrauti. Išvada: cukinijas galima ir reikia auginti iki šalnų.

Žieminiai agurkai

JI: Žieminiai agurkai iš tikrųjų ne žieminiai, taip tik aš juos pavadinau. Nors žydėjo gausiai, užmezgė irgi nemažai agurkėlių, vis dėlto tam, kad užaugtų, reikia daugiau šilumos. Išskyniau spalio 9-ą. Šalnų dar nebuvo. Pavadinau vienkąsniniais.