Gliordijos

JIS: Gliordijos – taip motina vadina gladioles/kardelius.
Pernai pavasarį (tėvas jau buvo miręs, tai visus aktyvius veiksmus teko atlikti man, pvz., sodinti) parsivežiau iš Biržų Vilniun šešis kardelių svogūnėlius. (Motina: „Ai, man užteks ir keturių, kitus dėk kur nori.“)
Pasodinau, šalia namelio iš pietų pusės padaręs lyg ir lysvę; labai molinga žemė.
Pražydo, galima sakyt taip: mėnesiu per anksti – rugpjūčio 1-ai (nors man jos/jie asocijuojasi su Rugsėjo 1-ąja – pakeliui į mokyklą). Na ką padarysi – tokia jau pernai buvo vasara.
Spalva – kreminė? – labai patiko.

Rudeniop iškasiau (2014-10-18).
Kai išdžiuvo, parengiau žiemot.
Na ir kaip jūs manot, ar man kilo ranka tuos „vaikelius“ išmesti?
Ne. Gulėjo šalia „suaugusiųjų“ iki žiemos pabaigos.

Prieš gerą mėnesį rūkydamas balkone žvilgt apačion – taigi liko žemių, kai persodinau gėles. O va imsiu ir pasodinsiu tuos gliordijų „vaikigalius“ (pagalvojau – ir padariau).
Dabar balkone ant stalo stovi lovelis su išdygusiais pirmamečiais.


Ir ką su šitais kardeliukais reiks daryt?

Gerai, iki rudens jie jau taps subrendę. O toliau?
Dovanot tinklaraštį šviesos203.blogspot.com skaitančioms/skaitantiems?
Dovanot – malonu, tik ar bus norinčiųjų gaut tų dovanų?

Ir vėl viskas prasideda: pirmasis apsilankymas ir kt.

[jis:] žavus lysvės apkraštavimas, argi ne?

JIS: Sekmadienį pirmąkart šiais metais buvom nuvažiavę į sodą. Materialistai pasidžiaugtų taip: kaip gerai, nieks nieko per žiemą nepavogė!
Bet mes juk idealistai: panašu, kad nieks neiššalo, o česnakai jau išlindo (žr. dešinėj, lysvės gale vėlai rudenį pasodinti buvo; nesimato? patikėkit).

Važiuodami aptarėm ir šito tinklaraščio apgailėtiną būklę pernai ir užpernai.
Yra keli žmonės, kurie tikisi, kad rašysim, kad jiems galbūt visai norėtųs paskaityt ir pažiūrėt. O mes – galima sakyt, nieko.
Kodėl? – Kol savaitgalį esi ten, ir minčių užfiksuotinų, ir vaizdų parodytinų yr. Tikrai reiktų parengt įrašą ar net kelis! O va grįžti, ir prasideda: sekmadienį jauties jau pavargęs, pirmadienį prasideda darbai, į kuriuos ir panyri. Savaitgalinis ketinimas parengt įrašą taip ir lieka ketinimu. Tuolab: jis turi (t.y. aš turiu) savo tinklaraštį; net du – pagrindinį ir batautojų.
Kokia išeitis? – Išeitis tik viena: kadangi Ji įsigijo išmanųjį telefoną ir sutarty įrašyta, kad gali naudotis internetu, įrašas šitame tinklarašty turi rastis šeštadienio vakarą – ir rašantieji ten, apie ką rašo; ir įspūdžiai visiškai švieži; ir dar apie apmokamuosius darbus neprivalu imt labai rimtai galvot (sekmadienio vakarą jau perjungi galvą). Mėginsim. Bent jau taip sutarėm.
Nuvažiavę ne tik apžiūrėjom. Šį tą ir nuveikėm.  Aš ką? – kiek dar reikia genėt, pagalvojau (šįmet obuolių nebus; galiu pagenėt ir vėliau; o va didysis galvos skausmas – senos prie keletą metų iššalusios slyvos).
Šį tą šiltmany jau ir pasėjom.