Daržo reikalai

prie tvoros praeitą rudenį pasodinau aviečių; vieta gera – įsaulis,
be to, jei prireiks, jei bus labai aukšti stiebai ir svirs, bus galima pririšt prie tinklo;
kol kas ūgliai nelenda, tikėkimės, kad vis dėlto prigis

JIS: Seniai, jau tikrai seniai, kai Ji nusipirko sodą, jokių lysvių nebuvo; kaip jos pradėjo rastis, esu užfiksavęs 2012 metų pavasarį. Daug pridariau – aštuonias (plotis – metras, ilgis – devyni). 2015-ais nusipirkom lentų iš Šriūbiškių lentpjuvės – apkraštavau lysves. Bet per kokius septynerius metus ta lentų dalis, kuri lietės su žeme, supuvo – ir kraštai neteko vienos svarbiausių funkcijų: kad tarplysvių žolės šaknys nelįstų į lysvę; galų gale ir kas buvo virš žemės – sutrešo. Pernai nusipirkom metalinių; ta, kur dešinėj, praeitą rudenį sumontuota, kur kairėj – šį pavasarį. Trumpesnių, tik šešių metrų, plotis irgi metras. Vidury – kaip atrodo lysvė, kai kraštų neliko. Sumanymas – kas antrą padaryt siauresnę, kokių 70 cm.

Beje, daržui skirtą plotą teko aptvert – stirnos nuolat užsukdavo paskanaut tai ką tik išlindusių braškių lapų, tai salotų, tai dar ko nors. Pradžioj irgi klioviaus medžiu – kuolus buvau sukalęs medinius, aptempęs tokiu plastmasiniu tinklu. Bet po kelerių metų kuolų galai nupuvo, tvora išsiklaipė, visokių papildomų  atramų teko griebtis. Pernai nusprendžiau: gana lopyt – reikia rimtesnės tvoros, kuri daug ilgiau tarnautų, gal net iki galo, t.y. kol turėsim jėgų ir noro krapštytis darže.
← P.S. Pernai sumontuotos lysvės gale pasodinom česnakų. Kol kas puikiai auga. Nežinia, kaip bus toliau, nes žemė vis dėlto labai sausa, reiktų rimto ir ilgoko lietaus, bet ar sulauksim?

Šis pavasaris – koks?

JIS: Kiekvieną pavasarį vis kyla toks klausimas: koks šitas? ankstyvesnis, vėlyvesnis už pernykštį? Pernai pasirinkau atskaitos tašką, pagal kurį galima lygint: kada pražysta ankstyvoji slyva, kurios pavadinimo nežinau. — Pernai ta slyva pražydo balandžio vidury. Šįmet pražydusią radom šį savaitgalį. Vadinas, šis pavasaris vos vos vėlesnis už pernykštį, maždaug savaite.

P.S. Šįmet pirmą kartą Velykas šventėm sode. Smagiau negu namie. Pirmiausia todėl, kad nebūtina kaip prikaltam sėdėti prie stalo; tuolab – puikus oras pasitaikė (puokštėj su narcizais – kaukazinių slyvučių šakelės, jau benužydinčios, negaila kelias nugnybt dėl grožio).

JI: Kiaušinius dažė Jis. Gražiai nudažė. Ir kaip nepasigirsi :)

Vyšnaitė pradėjo skleisti žiedus Velykų vakarą. Obelys lapelius skleisti – irgi. Gražu.

Pirmadienį pasėjau žirnius. Gerai, kad kaimynė priminė. Visai buvo iš galvos išgaravę. Susivėlinau. Kaip ir viską šiais metais. Pavasaris vėlyvesnis, aš irgi kartu su juo :)

Pasisėjančios salotos

JIS: Kai pirmąkart po žiemos nuvažiavom (III 9), salotos jau buvo sudygę. Šį savaitgalį štai jau kokios. Keletą lapų Ji jau nusiskynė sumuštiniams paskanint. Tikiuos, radusi laiko papasakos, kaip šiltnamy užsiauginti salotų jų patiems nesėjant. Gal kam užklius, kad ir žliūgė kartu auga, – išravėt ją reiktų; nemanau, telieka, gerai, drėgmę dirvoj sulaiko; be to, ten dar ir krapų, kurie irgi patys pasisėja, pridygę.

JI: Ai, kaip visad, pagražino. Nei skyniau tų salotų sumuštiniams paskaninti, nei ką. Dar turiu iš parduotuvės nusipirkusi.

Bet salotos tikrai gražiai auga. Rudenį, kai salotos peržydi, tiesiog nulaužiu keletą šakų ir pakabinu šiltnamyje žemyn galva. Kai nuraunam pomidorus, truputį pagrėbstom žemę ir išvažiuojam. Pavasarį jos jau būna sudygusios. Tai tiek to darbo. Beje, už šį patarimą esu lig šiolei dėkinga kolegei Kristinai. Atrodo, paprastas dalykas, bet pati nesugalvojau... Deja.

Jeigu spėsim nuvažiuoti į sodą iki šv. Velykų, tai jau tikrai per šventes valgysim. Užteks ir ne tik ant sumuštinių.

O ant sumuštinių ruošiausi pasiskabyti žieminių česnakėlių, kurie vėliau gražiai žydi, o dar skanesni valgyti. Bet, kaip visad, dirbi dirbi, o kai reikia derlių susirinkt, pamiršti. Iki kito savaitgalio.
JIS: Va va: kaip visad, nors išties — tik kartais :)

Persiks

JIS: Šįmet ne persikas, o persiks „Maira“ [-ks, nes latviška veislė] gausiai žydėjo. Pirmąkart (nebeatsimenu, regis, 3-metis, o gal jau 4-metis; pernai vos keli žiedai tebuvo, vienas vaisius teužsimezgė, po kurio laiko ir jis nukrito). Ir šįkart primezgė daug (pasitvirtino pažadas: „veislė labai derlinga“). O šakos dar plonos ir liaunos. Surišau vieną su kita, dar mėginau kaip nors padaryt, kad kuo tiesiau laikytųsi.

— pagal aprašus, turėtų prinokt liepai einant į pabaigą; žadama, esą vaisiai būsią „labai skanūs, sultingi ir saldūs“; tik, manau, bus mažesni, daug mažesni negu reklaminėse nuotraukose, – daug ir dideli – neįmanomas junginys, kol medelis dar toks jaunas.

— — kai neliks vaisių, teks imtis genėt – žiaurokai trumpint šakas, nelaukiant pavasario; pirmąkart; ech, vis tas nelemtas gailestis: kol nevedė vaisių, atrodė: na, tegu sau dar paauga.

Gražu (ir viltinga)

JIS: Gegužės pradžia, obelys žydi. Šįmet visos septynios. Jei nebus kokių stiprių šalnų, rudeniop ir rudenį ir save, ir kitus bus galima pradžiugint tikrai skaniais vaisiais (ir sultim). Tiesą sakant, būtent obuoliai man ir yra tas didysis sodo teikiamas pilvadžiaugsmis.
Beje, ilgai nežinojau, kokios veislės dvi obelys (juk nusipirkom sodą jau su pasodintais vaismedžiais). Išsiaiškinau – estiškos. Sultis spausdavom iš Paide taliõun (labai sultingi, bet valgyt – sprangoki); pernai nebuvo, tad pamėginom iš kitų – Tellissaare, ir buvo dar skanesnės (saldesnės); šitie ir valgyt skanūs, nors nelabai sultingi.

— prieky ananasinė, kurią šį pavasarį stipriai nugenėjau —

 

 

     P.S. Kitą savaitgalį jau bus galima cituot Kazį Binkį:

              Žiūrim – krinta patylomis
              Obelių žiedai.
              Pleštakėlėmis baltomis –
              Žiūrim – krinta patylomis.
              Rodos, sniego atkarpomis
              Snigo tik andai.
              Žiūrim – krinta patylomis
              Obelių žiedai.