Apie vandenį ir šalnas

JIS: Prie sodo yra prūdas, kurio vandenį naudojam laistyt. Siurbliuku pripumpuoju 1000 litrų talpą, ir laistom (šiltnamy laistymo sistemą turim, tai nešiot laistytuvu nereikia, prijungi – ir pasilaisto). Šįmet neaišku, kuriam laikui užteks prūdo vandens. Kai pirmąkart pamačiau, kiek po žiemos prisikaupę, pasakiau sau: kiek būna vidurvasarį. Beje, kolegė pasakojo: eidama paneriu pamatė žmones, kažką darančius prie upės; paklausė, ką; – atsakė matuojantys vandens lygį: Neris labai nusekusi, paprastai toks lygis būnąs liepos mėnesį. Ką gi, filologo nuomonė ir hidrologų išvada sutapo.

Iš visų gamtos ženklų apie orus pripažįstu tik vieną, kurio laikėsi a.a. babytė (*1898): kol alyvos nepražysta, lauke nieko nereikia sodint, nes dar gali būt šalnų. Kairėj – kaip šį savaitgalį atrodo alyvos sode. Na, po savaitės gal jau ir bus galima. — — Dėl juoko: ir poezijoj šita žmonių patirtis atsispindi – greičiausiai prisimenat iš Salomėjos Nėries: „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos“ ar kitą eilutę iš to paties eilėraščio: „Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos“.

Trešnės

JIS: Turim sode trešnę. Gal jau 10 metų. Dera, skanios. Bet prieš keletą metų vienoj kamieno pusėj ėmė skilinėt žievė, sunktis skystis. Jei prisiskaitęs teisingai diagnozavau, – citosporozė. Dezinfekavau, tepiau, rišau; regis, liga sustojo, bet toj pusėj, kurioj neliko žievės (atšoko), visos šakos nudžiuvo. Liko pusė trešnės. Nežinia, ar liga neatsinaujins. Jei ir ne, vis tiek ilgai netrauks.
Todėl nupirkom dvi naujas trešnes (iš „Žalios stotelės“). Sekmadienį pasodinau. Ne per toli nuo senosios. Kas per trešnės – ir parodyta, ir parašyta. Bet esu linkęs nepatikliai žvelgt į tokius aprašus – gali tikėtis, kad bus tokios. O ar tikrai tokios bus?
Nenufotografavau sodinukų ir čia neįdedu. Va kai/jei ims derėti, nufotografuosiu uogų kekes ir papildysiu įrašą. Bus galima palygint pažadą ir tikrenybę.

Daržo reikalai

prie tvoros praeitą rudenį pasodinau aviečių; vieta gera – įsaulis,
be to, jei prireiks, jei bus labai aukšti stiebai ir svirs, bus galima pririšt prie tinklo;
kol kas ūgliai nelenda, tikėkimės, kad vis dėlto prigis

JIS: Seniai, jau tikrai seniai, kai Ji nusipirko sodą, jokių lysvių nebuvo; kaip jos pradėjo rastis, esu užfiksavęs 2012 metų pavasarį. Daug pridariau – aštuonias (plotis – metras, ilgis – devyni). 2015-ais nusipirkom lentų iš Šriūbiškių lentpjuvės – apkraštavau lysves. Bet per kokius septynerius metus ta lentų dalis, kuri lietės su žeme, supuvo – ir kraštai neteko vienos svarbiausių funkcijų: kad tarplysvių žolės šaknys nelįstų į lysvę; galų gale ir kas buvo virš žemės – sutrešo. Pernai nusipirkom metalinių; ta, kur dešinėj, praeitą rudenį sumontuota, kur kairėj – šį pavasarį. Trumpesnių, tik šešių metrų, plotis irgi metras. Vidury – kaip atrodo lysvė, kai kraštų neliko. Sumanymas – kas antrą padaryt siauresnę, kokių 70 cm.

Beje, daržui skirtą plotą teko aptvert – stirnos nuolat užsukdavo paskanaut tai ką tik išlindusių braškių lapų, tai salotų, tai dar ko nors. Pradžioj irgi klioviaus medžiu – kuolus buvau sukalęs medinius, aptempęs tokiu plastmasiniu tinklu. Bet po kelerių metų kuolų galai nupuvo, tvora išsiklaipė, visokių papildomų  atramų teko griebtis. Pernai nusprendžiau: gana lopyt – reikia rimtesnės tvoros, kuri daug ilgiau tarnautų, gal net iki galo, t.y. kol turėsim jėgų ir noro krapštytis darže.
← P.S. Pernai sumontuotos lysvės gale pasodinom česnakų. Kol kas puikiai auga. Nežinia, kaip bus toliau, nes žemė vis dėlto labai sausa, reiktų rimto ir ilgoko lietaus, bet ar sulauksim?

Šis pavasaris – koks?

JIS: Kiekvieną pavasarį vis kyla toks klausimas: koks šitas? ankstyvesnis, vėlyvesnis už pernykštį? Pernai pasirinkau atskaitos tašką, pagal kurį galima lygint: kada pražysta ankstyvoji slyva, kurios pavadinimo nežinau. — Pernai ta slyva pražydo balandžio vidury. Šįmet pražydusią radom šį savaitgalį. Vadinas, šis pavasaris vos vos vėlesnis už pernykštį, maždaug savaite.

P.S. Šįmet pirmą kartą Velykas šventėm sode. Smagiau negu namie. Pirmiausia todėl, kad nebūtina kaip prikaltam sėdėti prie stalo; tuolab – puikus oras pasitaikė (puokštėj su narcizais – kaukazinių slyvučių šakelės, jau benužydinčios, negaila kelias nugnybt dėl grožio).

JI: Kiaušinius dažė Jis. Gražiai nudažė. Ir kaip nepasigirsi :)

Vyšnaitė pradėjo skleisti žiedus Velykų vakarą. Obelys lapelius skleisti – irgi. Gražu.

Pirmadienį pasėjau žirnius. Gerai, kad kaimynė priminė. Visai buvo iš galvos išgaravę. Susivėlinau. Kaip ir viską šiais metais. Pavasaris vėlyvesnis, aš irgi kartu su juo :)

Pasisėjančios salotos

JIS: Kai pirmąkart po žiemos nuvažiavom (III 9), salotos jau buvo sudygę. Šį savaitgalį štai jau kokios. Keletą lapų Ji jau nusiskynė sumuštiniams paskanint. Tikiuos, radusi laiko papasakos, kaip šiltnamy užsiauginti salotų jų patiems nesėjant. Gal kam užklius, kad ir žliūgė kartu auga, – išravėt ją reiktų; nemanau, telieka, gerai, drėgmę dirvoj sulaiko; be to, ten dar ir krapų, kurie irgi patys pasisėja, pridygę.

JI: Ai, kaip visad, pagražino. Nei skyniau tų salotų sumuštiniams paskaninti, nei ką. Dar turiu iš parduotuvės nusipirkusi.

Bet salotos tikrai gražiai auga. Rudenį, kai salotos peržydi, tiesiog nulaužiu keletą šakų ir pakabinu šiltnamyje žemyn galva. Kai nuraunam pomidorus, truputį pagrėbstom žemę ir išvažiuojam. Pavasarį jos jau būna sudygusios. Tai tiek to darbo. Beje, už šį patarimą esu lig šiolei dėkinga kolegei Kristinai. Atrodo, paprastas dalykas, bet pati nesugalvojau... Deja.

Jeigu spėsim nuvažiuoti į sodą iki šv. Velykų, tai jau tikrai per šventes valgysim. Užteks ir ne tik ant sumuštinių.

O ant sumuštinių ruošiausi pasiskabyti žieminių česnakėlių, kurie vėliau gražiai žydi, o dar skanesni valgyti. Bet, kaip visad, dirbi dirbi, o kai reikia derlių susirinkt, pamiršti. Iki kito savaitgalio.
JIS: Va va: kaip visad, nors išties — tik kartais :)