Šis pavasaris – koks?

JIS: Kiekvieną pavasarį vis kyla toks klausimas: koks šitas? ankstyvesnis, vėlyvesnis už pernykštį? Pernai pasirinkau atskaitos tašką, pagal kurį galima lygint: kada pražysta ankstyvoji slyva, kurios pavadinimo nežinau. — Pernai ta slyva pražydo balandžio vidury. Šįmet pražydusią radom šį savaitgalį. Vadinas, šis pavasaris vos vos vėlesnis už pernykštį, maždaug savaite.

P.S. Šįmet pirmą kartą Velykas šventėm sode. Smagiau negu namie. Pirmiausia todėl, kad nebūtina kaip prikaltam sėdėti prie stalo; tuolab – puikus oras pasitaikė (puokštėj su narcizais – kaukazinių slyvučių šakelės, jau benužydinčios, negaila kelias nugnybt dėl grožio).

JI: Kiaušinius dažė Jis. Gražiai nudažė. Ir kaip nepasigirsi :)

Vyšnaitė pradėjo skleisti žiedus Velykų vakarą. Obelys lapelius skleisti – irgi. Gražu.

Pirmadienį pasėjau žirnius. Gerai, kad kaimynė priminė. Visai buvo iš galvos išgaravę. Susivėlinau. Kaip ir viską šiais metais. Pavasaris vėlyvesnis, aš irgi kartu su juo :)

Pasisėjančios salotos

JIS: Kai pirmąkart po žiemos nuvažiavom (III 9), salotos jau buvo sudygę. Šį savaitgalį štai jau kokios. Keletą lapų Ji jau nusiskynė sumuštiniams paskanint. Tikiuos, radusi laiko papasakos, kaip šiltnamy užsiauginti salotų jų patiems nesėjant. Gal kam užklius, kad ir žliūgė kartu auga, – išravėt ją reiktų; nemanau, telieka, gerai, drėgmę dirvoj sulaiko; be to, ten dar ir krapų, kurie irgi patys pasisėja, pridygę.

JI: Ai, kaip visad, pagražino. Nei skyniau tų salotų sumuštiniams paskaninti, nei ką. Dar turiu iš parduotuvės nusipirkusi.

Bet salotos tikrai gražiai auga. Rudenį, kai salotos peržydi, tiesiog nulaužiu keletą šakų ir pakabinu šiltnamyje žemyn galva. Kai nuraunam pomidorus, truputį pagrėbstom žemę ir išvažiuojam. Pavasarį jos jau būna sudygusios. Tai tiek to darbo. Beje, už šį patarimą esu lig šiolei dėkinga kolegei Kristinai. Atrodo, paprastas dalykas, bet pati nesugalvojau... Deja.

Jeigu spėsim nuvažiuoti į sodą iki šv. Velykų, tai jau tikrai per šventes valgysim. Užteks ir ne tik ant sumuštinių.

O ant sumuštinių ruošiausi pasiskabyti žieminių česnakėlių, kurie vėliau gražiai žydi, o dar skanesni valgyti. Bet, kaip visad, dirbi dirbi, o kai reikia derlių susirinkt, pamiršti. Iki kito savaitgalio.
JIS: Va va: kaip visad, nors išties — tik kartais :)