Dėl juoko

1
Kaip Jis galėtų įrodyt, kad per atostogas tikrai dirbo, o ne drybsojo?
– Štai, pribaigiau batus – valgyt prašo.


2
Išgirstì Ją sakant:
– Gulkis ir pagulėk, tavo atostogos baigiasi, –
ir iškart supranti, kam ši frazė skirta: aišku, šunei.

La peste

JIS: Žodis maras filologui, nors ir mėgstančiam pasikapstyti darže, vis dėlto pirmiausia siejasi su Albert’o Camus romanu, o ne pomidorais.
— mėnesio pradžioj el. paštan atėjo sodoexpertų.lt naujienlaiškis „Ar maras jau pasiekė jūsų bulves ir pomidorus?“ — Taip, liepos pačioj pabaigoj pomidorus (o Jos bulvės už eglių — viskas tvarkoj kol kas).
Darže buvau prisodinęs visą eilę, gal kokių 20, Betaluxų; gražiai augo, bet – phytophthora infestans, ir pradėjo rastis pilkos dėmės ant lapų, stiebai vietomis darytis pilki. Viskas aišku: kaip ir pernai – net pirmieji pomidorai lauke nespėjo prinokti; didesnius iškart nuskyniau (beje, dauguma dėžutėj ėmė raudonuot), o pačius augalus išroviau ir išmečiau kuo toliau nuo daržo. Visokie purškimai, „gelbėjimai“ – ne, neverta prasidėt.
Kitoj vietoj dar buvo Vilmos šiek tiek, vienas kitas Moneymakeris – po kelių dienų ir tie ėmė pilkuot.
Matyt, tokios vasaros, kai tai vėsu ir lyja, tai 30 karščio, nelabai tikę pomidorams lauke augt. Šiltnamy viskas tvarkoj. Ten priaugs per akis, o lauke – lyg iš tradicijos vis pasodini, bet kad nelabai bėr prasmės.

Lacerta agilis

 

JIS: Šįmet nei žalčių, nei gyvačių nemačiau; tik išnarą, greičiausiai žalčio, šiltnamy buvau radęs. O va vikriųjų driežų, didelių ir mažiukų, daug. Mėgstama vieta – pasišildyt prie šiltnamio priešais saulę. Man jie gražūs.

Vynuogės

JIS: Kaimynas prieš trejetą metų pasiūlė tris žaliųjų ir tris mėlynųjų sodinukus; žaliosios greičiau auga; jau ir pernai šiek tiek buvo. Viena mėlynoji neištvėrė pirmos žiemos, pernai jos vieton pasodinau irgi kaimyno dovanotą raudonąją (peržiemojo, šįmet stipriai ūgtelėjo).
Vieta turėtų būt tinkama, niekas pietų saulės neužstoja (anksčiau šiltnamis buv. savininkų čia stovėjo). Svogūnai gretimoj lysvėj nelabai tinka; planuoju ten šilauogių eilę kitąmet pasodinti.
Pernai kelias žemai kabojusias kekes kažkas nuniokojo, net iš Temu pirkti maišeliai nepadėjo; spėju, keturkojo darbas, tik nežinau, kokio konkrečiai; paukščiai būtų pasirinkę aukščiau kabojusias. JOS manymu, galėjo būt lapė iš Ezopo pasakėčios „Lapė ir vynuogės“: kadangi kekės buvo pasiekiamos, tai ir tiko.

Mėgėjiška fenologija

JIS: Nežinau, specialiai nesidomėjau, bet galvoj tupi tokia žinia:

kai pražysta alyvos, šalnų nebeturėtų būt.

Dar negali sakyt: jau tikrai žydi, tik kai kurie žiedai prasiskleidę;

kitą savaitgalį – jau tikrai žydės. Galima tikėtis,

kad šįmet neatsitiks kaip pernai, kai nušalo aktinidijų, vynuogių ir kt.

pirminiai pumpurai, ūgliai (o gal kitaip reikia vadint?).

Na, dar reikia savaitę luktelėt, ir bus galima padaryt išvadą apie šį pavasarį.

Beje, namie agurkai juokingu pavadinimu Зятек 

(Žentelis; 5 sėklas gavom dovanų, visos sudygo) jau ėmė žydėt,

teko nesulaukus pražydusių alyvų persodinti į lysvę

(pridengiau agroplėvele – jei ir bus silpna šalna dirvos paviršiuj, turėtų ištvert).

Slyvos, vyšnios, trešnės nužydėjo; atidžiau pasižiūrėjus jau galima pamatyt,

ar žiedas užmezgė, ar ne.

Pernai obuolių nebuvo. Visai.

Mėginau ieškot parduotuvėse bent kiek pagal skonį panašių į vad. naminius – nieko gero neradau. (Turgaus neprisiruošiam aplankyti.)

Šįmet žydi visos obelys; visos septynios.

Jei neužklups kokia force majeure, obuolių tikrai bus.

Greičiausiai – per daug.

Stipriai išgenėjau ankstyvąsias, nes nei suvalgyt, nei išdovanot nespėdavom; gaila, kai tenka išmesti.

Vėlyvosiom buvau gailestingesnis, bet, atrodo, be reikalo. Vėl nebus kur dėt.

Vis žmogus esi linkęs būt nepatenkintas;

stengiuos, kad bent – pirmiausia savim.

2026-ų pavasaris

JIS: Lyginant su pernykščiu, šių metų pavasaris dešimtadieniu, gal net pora savaičių vėlesnis.

Kai nuvažiavom penktadienį, tik dalis žiedų buvo prasiskleidę; šeštadienį ir sekmadienį ištikusi vasara (+20 ir daugiau šilumos) padarė savo darbą – sekmadienio popietę jau visa slyva žydėjo. (Už slyvos dar abrikosas ir persikas auga, Ji labai norėjo; irgi žydi, tiesa, žiedų nelabai daug.)

Stebėdamas pastarųjų metų pavasarius padariau išvadą: kuo vėlesnis – tuo geriau: tuo mažesnė tikimybė, kad atsitiks, kaip pernai atsitiko, t.y. balandžio antra pusė – vos ne vasara, o gegužis – su stipriom šalnom, apskritai šaltas, šaltesnis už balandį. Pernai, tarkim, visi slyvų ir kt. žiedai nušalo – jokio derliaus.

Kaip bus šįmet – nežinia. Ji, mėgstanti žiūrėt į orų prognozes, sako, kad stiprių šalnų lyg ir neturėtų būt. Mano reakcija į prognozes: gal ir taip, gal ir ne – 50:50.

 

P.S. (2027 VII 22) Ne, nenušalo, slyvų primegzta; dabar kita abejonė sukiojasi galvoj:
ar nepradės masiškai pūti? –
drėgna, vėsu.

 

2026 VIII 17 Vakar išskynėm apie pusę. Nuo kotelio atsiskiria vos prisilietus. Beje, labai mažai ėmė pūt nokdamos; net, sakyčiau, mažiau negu obuoliai. Viena bėda: kaip ir visi ankstyvieji vaisiai – nestovi: reikia suvalgyt arba išdalint; truputį valgysim, daugiau dalinsim.

Apie vandenį ir šalnas

JIS: Prie sodo yra prūdas, kurio vandenį naudojam laistyt. Siurbliuku pripumpuoju 1000 litrų talpą, ir laistom (šiltnamy laistymo sistemą turim, tai nešiot laistytuvu nereikia, prijungi – ir pasilaisto). Šįmet neaišku, kuriam laikui užteks prūdo vandens. Kai pirmąkart pamačiau, kiek po žiemos prisikaupę, pasakiau sau: kiek būna vidurvasarį. Beje, kolegė pasakojo: eidama paneriu pamatė žmones, kažką darančius prie upės; paklausė, ką; – atsakė matuojantys vandens lygį: Neris labai nusekusi, paprastai toks lygis būnąs liepos mėnesį. Ką gi, filologo nuomonė ir hidrologų išvada sutapo.

Iš visų gamtos ženklų apie orus pripažįstu tik vieną, kurio laikėsi a.a. babytė (*1898): kol alyvos nepražysta, lauke nieko nereikia sodint, nes dar gali būt šalnų. Kairėj – kaip šį savaitgalį atrodo alyvos sode. Na, po savaitės gal jau ir bus galima. — — Dėl juoko: ir poezijoj šita žmonių patirtis atsispindi – greičiausiai prisimenat iš Salomėjos Nėries: „Kai po šalnų pradės žydėt alyvos“ ar kitą eilutę iš to paties eilėraščio: „Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos“.

Trešnės

JIS: Turim sode trešnę. Gal jau 10 metų. Dera, skanios. Bet prieš keletą metų vienoj kamieno pusėj ėmė skilinėt žievė, sunktis skystis. Jei prisiskaitęs teisingai diagnozavau, – citosporozė. Dezinfekavau, tepiau, rišau; regis, liga sustojo, bet toj pusėj, kurioj neliko žievės (atšoko), visos šakos nudžiuvo. Liko pusė trešnės. Nežinia, ar liga neatsinaujins. Jei ir ne, vis tiek ilgai netrauks.
Todėl nupirkom dvi naujas trešnes (iš „Žalios stotelės“). Sekmadienį pasodinau. Ne per toli nuo senosios. Kas per trešnės – ir parodyta, ir parašyta. Bet esu linkęs nepatikliai žvelgt į tokius aprašus – gali tikėtis, kad bus tokios. O ar tikrai tokios bus?
Nenufotografavau sodinukų ir čia neįdedu. Va kai/jei ims derėti, nufotografuosiu uogų kekes ir papildysiu įrašą. Bus galima palygint pažadą ir tikrenybę.

Daržo reikalai

prie tvoros praeitą rudenį pasodinau aviečių; vieta gera – įsaulis,
be to, jei prireiks, jei bus labai aukšti stiebai ir svirs, bus galima pririšt prie tinklo;
kol kas ūgliai nelenda, tikėkimės, kad vis dėlto prigis

JIS: Seniai, jau tikrai seniai, kai Ji nusipirko sodą, jokių lysvių nebuvo; kaip jos pradėjo rastis, esu užfiksavęs 2012 metų pavasarį. Daug pridariau – aštuonias (plotis – metras, ilgis – devyni). 2015-ais nusipirkom lentų iš Šriūbiškių lentpjuvės – apkraštavau lysves. Bet per kokius septynerius metus ta lentų dalis, kuri lietės su žeme, supuvo – ir kraštai neteko vienos svarbiausių funkcijų: kad tarplysvių žolės šaknys nelįstų į lysvę; galų gale ir kas buvo virš žemės – sutrešo. Pernai nusipirkom metalinių; ta, kur dešinėj, praeitą rudenį sumontuota, kur kairėj – šį pavasarį. Trumpesnių, tik šešių metrų, plotis irgi metras. Vidury – kaip atrodo lysvė, kai kraštų neliko. Sumanymas – kas antrą padaryt siauresnę, kokių 70 cm.

Beje, daržui skirtą plotą teko aptvert – stirnos nuolat užsukdavo paskanaut tai ką tik išlindusių braškių lapų, tai salotų, tai dar ko nors. Pradžioj irgi klioviaus medžiu – kuolus buvau sukalęs medinius, aptempęs tokiu plastmasiniu tinklu. Bet po kelerių metų kuolų galai nupuvo, tvora išsiklaipė, visokių papildomų  atramų teko griebtis. Pernai nusprendžiau: gana lopyt – reikia rimtesnės tvoros, kuri daug ilgiau tarnautų, gal net iki galo, t.y. kol turėsim jėgų ir noro krapštytis darže.
← P.S. Pernai sumontuotos lysvės gale pasodinom česnakų. Kol kas puikiai auga. Nežinia, kaip bus toliau, nes žemė vis dėlto labai sausa, reiktų rimto ir ilgoko lietaus, bet ar sulauksim?

Šis pavasaris – koks?

JIS: Kiekvieną pavasarį vis kyla toks klausimas: koks šitas? ankstyvesnis, vėlyvesnis už pernykštį? Pernai pasirinkau atskaitos tašką, pagal kurį galima lygint: kada pražysta ankstyvoji slyva, kurios pavadinimo nežinau. — Pernai ta slyva pražydo balandžio vidury. Šįmet pražydusią radom šį savaitgalį. Vadinas, šis pavasaris vos vos vėlesnis už pernykštį, maždaug savaite.

P.S. Šįmet pirmą kartą Velykas šventėm sode. Smagiau negu namie. Pirmiausia todėl, kad nebūtina kaip prikaltam sėdėti prie stalo; tuolab – puikus oras pasitaikė (puokštėj su narcizais – kaukazinių slyvučių šakelės, jau benužydinčios, negaila kelias nugnybt dėl grožio).

JI: Kiaušinius dažė Jis. Gražiai nudažė. Ir kaip nepasigirsi :)

Vyšnaitė pradėjo skleisti žiedus Velykų vakarą. Obelys lapelius skleisti – irgi. Gražu.

Pirmadienį pasėjau žirnius. Gerai, kad kaimynė priminė. Visai buvo iš galvos išgaravę. Susivėlinau. Kaip ir viską šiais metais. Pavasaris vėlyvesnis, aš irgi kartu su juo :)

Pasisėjančios salotos

JIS: Kai pirmąkart po žiemos nuvažiavom (III 9), salotos jau buvo sudygę. Šį savaitgalį štai jau kokios. Keletą lapų Ji jau nusiskynė sumuštiniams paskanint. Tikiuos, radusi laiko papasakos, kaip šiltnamy užsiauginti salotų jų patiems nesėjant. Gal kam užklius, kad ir žliūgė kartu auga, – išravėt ją reiktų; nemanau, telieka, gerai, drėgmę dirvoj sulaiko; be to, ten dar ir krapų, kurie irgi patys pasisėja, pridygę.

JI: Ai, kaip visad, pagražino. Nei skyniau tų salotų sumuštiniams paskaninti, nei ką. Dar turiu iš parduotuvės nusipirkusi.

Bet salotos tikrai gražiai auga. Rudenį, kai salotos peržydi, tiesiog nulaužiu keletą šakų ir pakabinu šiltnamyje žemyn galva. Kai nuraunam pomidorus, truputį pagrėbstom žemę ir išvažiuojam. Pavasarį jos jau būna sudygusios. Tai tiek to darbo. Beje, už šį patarimą esu lig šiolei dėkinga kolegei Kristinai. Atrodo, paprastas dalykas, bet pati nesugalvojau... Deja.

Jeigu spėsim nuvažiuoti į sodą iki šv. Velykų, tai jau tikrai per šventes valgysim. Užteks ir ne tik ant sumuštinių.

O ant sumuštinių ruošiausi pasiskabyti žieminių česnakėlių, kurie vėliau gražiai žydi, o dar skanesni valgyti. Bet, kaip visad, dirbi dirbi, o kai reikia derlių susirinkt, pamiršti. Iki kito savaitgalio.
JIS: Va va: kaip visad, nors išties — tik kartais :)

Persiks

JIS: Šįmet ne persikas, o persiks „Maira“ [-ks, nes latviška veislė] gausiai žydėjo. Pirmąkart (nebeatsimenu, regis, 3-metis, o gal jau 4-metis; pernai vos keli žiedai tebuvo, vienas vaisius teužsimezgė, po kurio laiko ir jis nukrito). Ir šįkart primezgė daug (pasitvirtino pažadas: „veislė labai derlinga“). O šakos dar plonos ir liaunos. Surišau vieną su kita, dar mėginau kaip nors padaryt, kad kuo tiesiau laikytųsi.

— pagal aprašus, turėtų prinokt liepai einant į pabaigą; žadama, esą vaisiai būsią „labai skanūs, sultingi ir saldūs“; tik, manau, bus mažesni, daug mažesni negu reklaminėse nuotraukose, – daug ir dideli – neįmanomas junginys, kol medelis dar toks jaunas.

— — kai neliks vaisių, teks imtis genėt – žiaurokai trumpint šakas, nelaukiant pavasario; pirmąkart; ech, vis tas nelemtas gailestis: kol nevedė vaisių, atrodė: na, tegu sau dar paauga.

Gražu (ir viltinga)

JIS: Gegužės pradžia, obelys žydi. Šįmet visos septynios. Jei nebus kokių stiprių šalnų, rudeniop ir rudenį ir save, ir kitus bus galima pradžiugint tikrai skaniais vaisiais (ir sultim). Tiesą sakant, būtent obuoliai man ir yra tas didysis sodo teikiamas pilvadžiaugsmis.
Beje, ilgai nežinojau, kokios veislės dvi obelys (juk nusipirkom sodą jau su pasodintais vaismedžiais). Išsiaiškinau – estiškos. Sultis spausdavom iš Paide taliõun (labai sultingi, bet valgyt – sprangoki); pernai nebuvo, tad pamėginom iš kitų – Tellissaare, ir buvo dar skanesnės (saldesnės); šitie ir valgyt skanūs, nors nelabai sultingi.

— prieky ananasinė, kurią šį pavasarį stipriai nugenėjau —

 

 

     P.S. Kitą savaitgalį jau bus galima cituot Kazį Binkį:

              Žiūrim – krinta patylomis
              Obelių žiedai.
              Pleštakėlėmis baltomis –
              Žiūrim – krinta patylomis.
              Rodos, sniego atkarpomis
              Snigo tik andai.
              Žiūrim – krinta patylomis
              Obelių žiedai.

Šis pavasaris — koks?

JIS: Savaitgalį mėginom nuspręst: šįmet ankstyvas pavasaris ar vidutiniškas?

Pernai lyg ir vėliau ankstyvoji slyva (užmiršau pavadinimą) pražydo. O užpernai?  Ne-be-at-si-me-na-me.

Pagalvojau: kad kitąmet būtų galima pagrįstai pasakyt, ankstyvesnis pavasaris už buvusį ar ne, tebūnie užfiksuota:

2024-ais ankstyvoji slyva pražydo balandžio vidury.

←  P.S. Šįmet pirmąkart pražydo abrikosas „Kaunas“.

P.P.S. (V 15) Bet nieks neužsimezgė.

Rudenėjančio laiko džiaugsmai

JIS: Obuoliai buvo didžiausias džiaugsmas praeitą rudenį.

Šįmet sodas tuščias.

Šiek tiek džiugino, galima sakyt, savi grybai, kol supratom, kad jau per daug jų pririnkom, iki kitos vasaros nesuvalgysim.

Kas iš džiaugsmų liko?

Kas džiugina akį spalva –

geltona, raudona.

Štai ir baigės atostogos

JIS: Vakar baigės. Ta proga pirmas jurgino žiedas pražydo.
JI: Jam tik į jurginus žiūrėti... Atostogos baigėsi, o kas pabaigs namuką dažyti?
JIS: Niekur nepabėgs tas namukas ir pusiau dažytas, o jurginai – gražu, džiugina akį.

Mangoldai? Kaliaropės!

JIS: Šįmet pavasarį Ji džiaugės: ir mes turėsim mangoldų! Dabar labai populiaru augint mangoldus.
Pirmąkart tokį daržovės pavadinimą išgirdau.
Pasėjo šiltnamy, paskui persodino į lysvę. Auga.
Bet kad čia ne mangoldai, arba lapiniai burokėliai, o kaliaropės, tik spalva kitokia. Burokėlio ir kaliaropės hibridas?
Nežinau, ar beturi kur sėklų pakelį išsaugojusi.
Kažkas čia negerai.
JI: Na va, sėjau mangoldus, o išaugo kaliaropės. Ir dar ne bet kokios, o melsvosios, raudonosios ar burokinės (nebežinau kaip pavadinti). Ai, negi svarbu pavadinimas. Kas išaugo, tą ir valgysim. Tik dabar nebeaišku, kurią dalį valgyti – viršutinę ar apatinę. Teks, matyt, abi skanauti. O dar ir Jį reikės įtikinti, kad labai vertinga ir skanu.

Žirniai, svogūnai, česnakai

JIS: Ji šįmet baisiai džiaugias žirniais; esą jau dvi savaitės valgo, o tik vieną kirminą ankšty terado.
Aš tai nelabai žirninis.

Svogūnai šįmet arkliniai; nežinau kodėl; kad lietaus buvo?

O nurautais česnakais Ji nelabai patenkinta – esą geresni (didesnės galvos?) galėję būt; nežinau, man visai normalūs atrodo, turint galvoj, koks buvo pavasaris.

Kopūstynas

JI: Jėga, kopūstai visokie – raudoni, ankstyvieji, vidutiniai, vėlyvieji, brokoliai, kalafiorai, kale ir, mano dideliam džiaugsmui, pagaliau sudygo Briuselio kopūstai. Tie tai eksperimentiniai, net neįsivaizduoju, ant kurio galo tie kopūstėliai pradės krautis. Trečius metus sėjau, ir pagaliau – gražuoliai. O kale kopūstai (garbanotieji) praeitų metų atradimas – ir į sriubas dėjom, ir į salotas, ir čipsus darėm. Nepasakyčiau, kad labai skanu, bet juk labai sveika. Taigi šiemet vėl optimistiškai tikiuosi nieko nepirkti, o maitintis kopūstais, na, ir grybais. Žodžiu, ką dievulis duos ir ką patys pasisėję – pjausim.
JIS: Tas kopūstynas pusantros lysvės užima. Pafotografavau, prie nuotraukų ir komentarai.
→ dešinėj brokolis, žiedyną sukrovęs, – nežinau, kodėl kažkas panašaus į kietoką galvutę (kaip, pvz., atrodo čia) nesidaro, ir jau ne pirmi metai taip; sekmadienį išvažiuojant visas tris, nors tiksliau būtų – visus tris (žiedynus) nupjoviau, nes iki kito penktadienio pradės žydėt; aišku, ir žiedus žmonės valgo, bet gal geriau to nelaukt. (Kalafiorų nefotografavau, nes dar nieks nesidaro, ta varškė vos užsimezgus.)

← ankstyvieji; visai gražios galvutės;

→ vėlyvieji, irgi jau suka galvas;

← čia tikriausiai turėtų būt tie vidutiniai, vėlyvesni už ankstyvuosius, bet ankstyvesni už vėlyvuosius; nežinau nežinau, kažkokios keistos galvos formuojasi, tokios labai pailgos;

→ garbanotieji – viskas gerai, o dar geriau, kad tik du, nes pernai buvo keturi ar penki, tai tie lapai peraugdavo, sukietėdavo, o juk skindavom tvarkingai – iš apačios, tai gražiausi likdavo ir laukdami, kol bus nuskinti, pasendavo :)

← čia tie Bruxellio kopūstai; ir aš neįsivaizduoju, kur tos gūželės ims rastis; o šiaip – l. gražiai auga;

→ mėlynieji, kuriuos Ji raudonais vadina; neįsivaizduoju, kada pradės gūžes sukt, – rugsėjį?

Dėl juoko: kaip sugadinamas tyras grožėjimasis gamta

JIS: Tvenkiny, iš kurio pumpuojam vandenį šiltnamiams laistyt, auga lelijų.
Vakar vakare atjungęs siurbliuką užsižiūrėjau į vieną (žiedas susiskleidęs jau buvo, tai spalvą gali įsivaizduot kokią nori) – bet nenorom galvoj ėmė suktis žodžiai apie baltą leliją, – ir viską sugadino.
Kai Jai priminiau, tai ne tik daugiau žodžių, bet ir melodija atsigamino (aš tik priedainį buvau prisiminęs):

Nuo saulės suskeldėjo lūpos
[vadinas, tuolaik kremo nebuvo?],
prisirpo mėlynės šile,
jaunystė ant ežero supos 
smaluota žvejų valtele
[jei nebūtų nusmaluota, tai vanduo sunktųs] etc.

Nuskyniau tau vieną leliją,
balčiausią leliją visų, –
ir debesys tamsūs išlijo
ir vėl pasidarė šviesu.

Dar ten apie kasas, perkūnus ir kitką yr.
Žodžiai? Muzika? Kas dainuodavo?
Kur čia viską be pagalbos prisiminsi. Pagooglinus: Stasio Žlibino. Miko Vaitkevičiaus. Daug kas yra dainavęs, bet pirmasis ar ne Jurgis Žukauskas su Tiškaus „Estradinėm melodijom“? Tėvas tą plokštelę turėjo.