Apie gėles

JIS: Norėjau raut – trukdo atidaryt šiltnamio, kuris jau turėjo būt prakiuręs, bet vis dar laikos, duris. Ji pasipiktinusi ėmė aiškint, kad tatai gėlės – mama Jos sakiusi, kad piliarožės, ir labai gražu. Na, jei jau net piliarožės – didelė garbė griūvančiam šiltnamiui pilim pasijaust, – teauga, tedžiugina ir Ją, ir šiltnamio savivertę kelia.

Prie namelio durų kabo vazonas su petunijom. Jos pačios sėtos, augintos, persodintos.
– Gražios tos svyrančios petunijos, – pasidžiaugė Ji.
– Gražios, bet jos ne svyrančios, o styrančios. Tokia nauja rūšis, – mėginau pajuokaut.

Vienas atostogų ketvirtadienis

JIS: Iš ryto – aišku, po kavos, – pagrybaut; ne per daugiausia, bet gražūs.

Dešinėj – grybavimo kompanionė Ela.
Jai grįžus bepiga – išsitiesei tarpdury ir drybsai, o man ką – dirbt reikia; šiandien (dar vakarykščius pridėjus) atsargų padaryta: du 0,7, du puslitriai ir toks mažiukas – regis, 0,3 l (stiklainiai tvarkingi – be buvusių užlipintų popieriukų, tik dangteliai ne su grybų atvaizdais, o su pomidorų; aišku, tas negerai). Virdamas užsiėmiau savitaiga: viskas, gana, daugiau jokių grybų, bet jau rimtai – jokių, nebent – būtų kam atiduot (bet kad net išvirtus ir užkonservuotus sunkoka įsiūlyt).

Kol aš niekais užsiiminėjau, Ji rimtus darbus dirbo. Vieną namuko sieną antrąkart perdažė; tada ėmėmės to, kas sunkiausia – antro aukšto pirmą galą dažyt. Velnias, aukštoka (nors aukščio ir nebijau). Dar nebaigėm.
JI: Tikrai aukštoka. Ir iš apačios žiūrint man kinkos dreba, labai tikiuosi, kad Jam ne. Ir iš viršaus pro langą dažuotą volelį Jam padavinėjant nėra jauku. Bet atrodys namukas daug gražiau, o be to – ir netrūnys taip sparčiai. Atostogos. Jam atrodo – beprasmis darbas, o man, atvirkščiai – prasmingas. Taip ir plušam kiekvienas su savo požiūriu.

Pomidorai, kompostas ir... literatūros procesas

JIS: Šįmet pomidorų daigų jau, galima sakyt, ne be proto prisiauginę buvom (nors vis tiek visų nesusodinom – trys indeliai su persodintais vidury kiemo į vazoną, stovintį ant kelmo, įdėti gyvalioja, praradę viltį būt kur nors stabiliai pasodinti). Šiltnamį naują būtent pomidorams uždengėm, kuo anksčiau stengėmės persodint; bet pirmieji nušalo, kai tas sniegas buvo iškritęs ar ne gegužės antroj pusėj. (Senajam šiltnamy dabar mišrainė auga – net vienas patisonas, jei neklystu; taip pat visokios sultenės, rukola sėkloms, aštriosios paprikos ir t.t.)


Iš antro karto šiltnamy pasodinti pomidorai auga, jau kai kurių nemažos valgomąsias dalys. Lauke pasodintieji irgi žydi mezga, vienas „Vilmos“ keras jau ir raust pradėjo.
Svarbiausia, kad stirnos pomidorų neėda :)

– O kuo čia dėtas literatūros procesas? – klausiat.
Radau pomidorų pokalby su Kanadoj gyvenusiu Vytautu A. Jonynu, vėl tokią knygą – Pokalbių akiračiai (Amerikoj leistam mėnrašty Akiračiai skelbti pokalbiai, surinkti Liūto Mockūno ir išleisti „Vagos“ 1991-ais) skaitinėdamas. Važiuodamas į sodą dažniausiai pasiimu jau skaitytų knygų – dar kartą pavartinėt paskaitinėt dažnai visai pravartu – atmintį patikrini, be to, pastebi, ko pirmąkart skaitydamas nepastebėjai, į ką neatkreipei dėmesio.
Taigi Mockūnas klausia Jonyno apie Vakarų pasaulio literatūros įtaką lietuvių literatūrai, ar tokia įtaka neskatinanti epigonizmo – ar neprivis visokių antraeilių beckettų, ionescų ir kitokių. Atsakydamas Jonynas ima svarstyt:

Gal aš klystu, bet man atrodo, jog mes, visų pirma, labai mažai teišmanom, kaip persimeta įtakos iš vienos literatūros į kitą. Ar stambieji šviesylai, didieji rašytojai sukelia mažos tautos literatūroj saulės atspindį ant pomidoro, ar tai tik atšvaitėlis, ateinąs iš kitų atšvaitų ant pomidoro, iš labai antraeilių rašytojų? Nežinom taip pat, ar tos įtakos atkeliauja betarpiai, iš originalo, ar perėjusios per vertimų centrifūgą. Jei neklystu, visas tas problemas studijuoja lyginamosios literatūros šaka. Ir tai ji dar metodų kūrimo stadijoj. (p. 109; pokalbis paskelbtas 1976-ais)

Apskritai Jonynas manąs, kad įtakos – natūralus reiškinys:

Šia prasme man turėjo įtakos mano buvęs profesorius [karo metais Vilniaus universitete] Prioult, kuris ilgas valandas aiškindavo mums, kaip Balzakas malė, perdirbinėjo savo laikmečio autorių (jų dabar net vardai užmiršti) kūrinėlius, skolindamasis siužetus, ryškindamas personažų profilius. Todėl man visad artima „kompostinė“ teorija, jog rašytojas išbujoja ant kompostu pavirtusių bendraamžių klodo. Kiekvienos tautos literatūra turi pirma užsitikrinti tą juodžemio sluoksnį, ir visa, kas tą procesą skatina, yra naudinga. Kur kas pavojingiau, kai alinamas podirvis, kuris savo mineralus jau ir taip yra atidavęs. (p. 110)

Nors istorijos profesoriaus (Igno Jonyno) sūnus, nors Kanadoj atsidūręs bibliotekininku dirbo, bet štai kokią „žemdirbišką“ literatūros proceso teoriją išvyniojo! Pomidorai, kompostas, juodžemis, podirvis.

Pupelės, arba: tverti–?–netverti

JIS: Pernai pupeles – nedaug tebuvo, prastai dygo – stirna stipriai apėdė, galima sakyt – nuėdė, tai šįmet – ypač kad beveik visos sėtos sudygo, mėginau imtis saugos priemonių: pradžioj dengėm agroplėvele, kai paaugo – ne tik suvarpiau, bet dar ir pernykščių aviečių sausuoliais apibadžiau, maniau, gal apsaugos, tuolab kad apie vieną pupelių plotą Ji dar tokią kad ir žemą tvorelę padarė (na, greičiau mangoldus ir salotas nuo įsivaizduojamų kiškių saugodama).

JI: Pupeles eilinį kartą stirnos nuėdė. Jis kaišiojo šakeles – juokai, ir tiek, kur tau strinos išsigąs šakelių. Kai nuėdė – pagaliau paklausė – tinklu aptvėrė. Gaila, kad tik po laiko protingus žodžius išgirsta. Gal dar pavyks ką išgelbėti.
JIS: Juokingai, kaip matot, tos pupelės dabar atrodo: vienas plotas kaip koks konclageris nors ir nespygliuota „tvora“ aptvertas, kitas – kaip kokia jaunamartė nuometais (užuolaidom) apkarstytas. Bus tų pupelių, kiek bus – tiek užteks, svarbiau – kaip nuo tos užklystančios stirnos apsisaugot: ne gąsdint, kad neitų, o tiesiog kaip padaryt, kad neprieitų.
Išeitis viena – tvora; manau, ir 1,2 m aukščio užtektų. Bet vėl nesutarimai: Ji mano, kad reikia viską aptverti (tarsi taip lyg niekur nieko galėtum imt ir aptvert 18 arų plotą, ir dar nelygioj vietoj esantį: „O tai kas čia tokio? Subadai tuos stulpus ir aptveri“), o aš manau, kad užtektų tik tą gabalą, kur lysvės įrengtos, – ne veltui aš juk jas vienodo ilgio dariau? Maždaug 12 metrų iš 12-os būtų tveriamas plotas; manau, ir medinių stulpelių užtektų, pačią tvorą reiktų pasirinkt su palygint didelėm akim ir lengvą, kad paprasčiausia užkarda stirnai būtų. Negerai, kai šitaip nuėda, pripažįstu, nors ir suprantu, kad stirnom taip pat maitintis reikia. – Šįmet tvert nebėr prasmės; reikia pasiruošt kuolų, o tvert – kitą pavasarį.
JI: Ai, nepadėjo nei tinklai, nei visokie kitokie aptvarai. Atėjo, dar kartą apėdė, ir apsikakojo apsiėdusi tarplysvyje... Ir nuėjo. Vat kaip. Bet reikia pripažinti, kad, bepaisant visko, stirna (-os) gana mandagiai elgiasi – nieko neišmindžioja – nei agurkų, nei salotų, nei špinatų žemuoginių. Sugeba pereiti per lysves nieko nepaliesdama. Tik palikdama pėdas :)
JIS: Stirna yra stirna, ne ragana, kuri gali bėgt per sniegą nepalikdama pėdų.

Vėl grybai ir kiti santykiai

JIS: Pirma atostogų savaitė viens du ir pralėkė. Na, negali sakyt, kad tuščiai – šį tą nuveikėm (Biržuos, Jonišky buvom; prieškambarį – pagaliau! – išlakavau) ir į sodą buvom atvažiavę, nors ir trumpam (pomidorus šiltnamy nori nenori reikia laistyt), bet Jai vis būdavo šalta, per šalta, namo norėdavo.
O šiandien jau šilta. (Man tai anoks – vėsesnis oras labiau patinka.)
Atvažiavus kojos pačios nunešė pažiūrėt: gal jau dygsta grybai? – Cha, yra! Svarbiausia – baravykai ėmė dygt. (Lepšiukais nieko nenustebinsi, net savęs; nors irgi gražūs, kol jauni, žr., pvz., kairėj.) Baravykai iš priesmėlio lenda tarp eglaičių. Didesnius nupjoviau, dar vos išdygusių daugiau negu dešimtį pastebėjau. Buvau ir į tikrą mišką nuėjęs. Tas gražuolis dešinėj – miškinis. O apačioj – galima sakyt, naminiai (apie 50 metrų nuo namuko augę).

Bet: pernykščių ir džiovintų, ir konservuotų dar yr, o vėl džiovinam, ir džiovint netinkamų visų iškart nesuvalgysim, teks konservuot.
Buvo galvoj tokia utopinė mintis apsilankiusi: gražiausius nufotografuoji ir – net juos – palieki. Bet rastas grybas – ne batas; nežinau, kokią valią reikia turėt, kad gražų grybą paliktum kur radęs. Ne, tokios titaninės neturiu.
JI: Aš Jam sakau: galėjau būti skaute 50-ies, bet skaute beveik 55-erių jau nebenoriu būti. Man jau reikia šilumos ir patogumų, deja. Reikia žolę pjauti, o Jis grybus renka, valo, tvarko, verda, valgo... Taip pusės dienos ir nėra. Atostogos, sako. Panašu, ir vėl grybus kiekvieną dieną valgysim... Visas atostogas.
JIS: Nemanykit, kad vienas šiandien valgiau tuos grybus; ir Ji valgė, ir dar sakė, kad visai skanu. Su bulvėm, pagardintom krapais (bulvės pirktos, krapai savi – visur jų pridygo).

P.S. (07-13) Dar porą nuotraukų pridedu – ir tas raudonikis l. gražus, ir tie baravykai. — Kiek atsargų jau sukaupta? Litrinis stiklainis džiovintų baravykų ir du po 0,7 l konservuotų.