Sekmadienio siurprizai

JIS: Vargu ar ką labai nustebinsi pasakydamas, kad iš ryto, prieš šešias, girdėjai klykaujant gerves, kad atskrenda po pievą pavarlinėt gandras ar kad kielė nuolat šmirinėja tarp žolių, karkartėm ryžtingai į priekį mesdamasi. Ir pats tuo nesistebi.

Bet sekmadienį net dukart nustebau.
Iš ankstaus ryto pagalvojau: pomidorai jau su žiedais, dar nebūtina, bet jau gal ir reiktų juo pririšt. Taigi – į mišką pasipjaut lazdynų. Pjaustau, matuoju, kad visi būsimieji kuoliukai vienodo ilgio būtų (juk gražiau lysvė atrodys, ypač kai dar nužievinsiu), žodžiu, aš miške, o mintys sode.
12 jau turiu, mažoka; žvilgt į šoną – aha, va dar ten pora visai tiesių ir reikiamo storio; susirenku pagaliukus, pjūklelis rankoj, eisiu – besistodamas ir pamačiau JĮ, tą, kuris dabar dešinėj matyti. Emocijų neaprašinėsiu, baravykais visi žavisi. Bet štai bėda: neturiu nei fotoaparato, nei peilio. Taigi kuo spartesniu žingsniu atgal, pagaliukus ir pjūklą švyst vidur kiemo, pasičiumpu aparatą, peilį ir – atgal. Vietos pažįstamas, pamiškė, tad atrasti nebuvo sunku.
Fotografuoju ir taip, ir taip, ir bandau vyt šalin įtarimą, kad tuoj teks nusivilti; mėginu guostis: gal bent galvos kraštai bus likę nesugraužti visiškai? Į sriubą būtų galima įmest – vis šiek tiek gero skonio. Deja, suėstas visas totaliai; ką gi, bent pasigrožėjau.

Antrąkart nustebau, nutaręs pasirūpint šparaginėmis pupelėmis.
Šiaurinis sodo kraštas nusodintas slyvom. Jau pasenusios, apdžiūvusios. Pernai buvom prisėję pupelių aplink kamienus – kuo lengviausiai lipo į viršų, rūpintis neteko. Kadangi nebuvo kur dėt nupjauto šieno, tai vis mesdavau į tarpus tarp tų slyvų.
Kai šįmet iškilo klausimas, kur sėt šparagines, pasisiūliau sukast tuos tarpus – ten žemė minkšta tapo; teks padėt joms įlipt į slyvas, bet šakos ne per aukštai, žabų prismaigstysiu – ir pasieks. Nedaug tesudygo (kodėl – čia jau kita istorija), bet ir tomis reikia pasirūpint.
Taigi nubridau per pievą link tokios įdubos po aukštos įtampos laidais, priaugusios karklų. Prisipjoviau, parsitempiau. Lapus ir ūglius braukiu (pravers, nes ketinu pamėgint padaryti karklų užpilo verdančiu vandeniu – esą gerai tokiu palaistyt). Ir staiga vienos šakelės gale – na kuo ne žiedas?! Vadinas, per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais. :) Net įrodymą pateikiu.

Apie batus ir ekologiją

JIS: Nerimtas šitas įrašas, šiaip, dėl juoko.
Turiu pasakyt, kad mano santykis su batais ypatingas (batauju), tad ir savo pirmuosius sode pribaigtuosius užfiksavau. Ir pagalvojau: kiek dar porų likimas leis nudrengt, kol, vaizdžiai tariant, padžiausiu batus? Na, laiko šiek tiek dar yra? Iki pensijos dar 15.
Ir dar vienas pokytis, bent mane vis nusišypsot priverčiantis. Popierių, plastmasę, stiklą seniai jau rūšiuoju, o dabar pradėjau ir visokias maisto atliekas (ne skystas, žinoma) mest į atskirą maišelį ir penktadieniais išvežt į sodą – kompostan. Vis dėl tos Lietuvos – kad išvengtų baudos už tai, kad per daug, oficialiąją leksiką vartojant, biologiškai skaidžių atliekų patenka į sąvartynus.

Pelės ir pupelės

JI: Su pupelėmis šiemet nesisekė. Nesudygo. Tik keletas, sodintų vėliau. Gal buvo per šalta, gal per drėgna, gal kas nors suėdė ar sulesė – pelės, kurmiai, rupūžės, varnėnai? Galvoju: pamerksiu dar keletą pupelių, šparaginių, krūminių, vegetacijos periodas – 60 dienų, gal dar spės užaugti. Pamerkiau į servetėlę susukusi puodelyje. Kitą dieną, susiruošusi sodinti, neberadau pupelių. Klausiau Jo: gal matei žalią puodelį su užmerktomis pupelėmi?. Sako, ne. Apsisukusi vėl klausiau: gal išmetei pupeles pagalvojęs, kad ten tik servetėlė? Sako, ne. Aš pati radau puodelyje sumaitotą servetėlę, be pupelių. Išmečiau į bačką, kompostuojam viską. Apžiūrėjau bačką ir sumaitotą servetėlę. Nieko, pupelių nėra. Prisiminiau, kad vakar ant to kelmo mėgino užsikarti pelė. Lauko pelė. Jis dar pamėgino ją nufotografuot. Mėginu atrasti kaltininką – pelė ar paukščiai? Puodelis nenuverstas. Stovėjo ant kelmo. Servetėlė sumaitota ir nei vienos pupelės. Pupelės išbrinkintos. Minkštos turėjo būti. AB Sėkluvos. Nepigios.
JIS: Pelė, manyčiau; na juk tikrai skaniau negu ūkinis muilas, kuris irgi buvo apgraužtas. :)

Rupūžės

JI: Beveik esu tikra, kad tuos tunelius po augalais iškasa rupūžės. Kaimynė sakė, kad jeigu yra suraustas kauburys – tai kurmio darbas, o jeigu be kauburio – lauko pelių arba rupūžių. Tikrai mačiau šiltnamyje ne vieną rupūžę. Ir nudžiūvusių augalų su duobėmis po šaknimis. Kodėl tokia įžanga? Nes jaučiuosi negerai – užmušiau rupūžę. Prieš pastebėdama kiškį, žiūrėjau į braškes. Nukąstų nebuvo, bet, žiūriu, ogi guli viena raudona, didelė, pusiau nugraužta. O šalia rupūžė tupi. Nejuda. Priešais kuolas įsmeigtas (lysvės žymeklis). Čiupau tą kuolą ir iš visų jėgų trenkiau. Užmušiau. Iki šiol jaučiuosi žudikė, rupūžių.
JIS: Nevertėtų graužtis; na kuo Tu blogesnė už žvejus, kurie juk irgi sugautąsias žuvis pribaigia peilio kriaunom trankydami per galvą, o kartais tiesiog ją, galvą, nurėždami dar spurdančiai (esu taip daręs, nors nemanau esąs žvejys; atsimeni, karpį buvom nusipirkę?)? Ir nėra esminio skirtumo, kad žuvys suvalgomos. Juk ne iš bado, o dėl malonumo jos gaudomos/valgomos, bent jau dabar.
O dėl tų tunelių, manau, kad tai kurmių (gal net vieno) darbas. Kodėl? Paprasčiausiai dėl diametro: neįsivaizduoju, kad tokia palygint nedidelė rupūžė tokius erdvius urvus galėtų išraust.

Va čia tai gėlės, suprantu

JIS: Ir ko tik netenka sodint! Praeitą savaitgalį ir pirmamečių porų siūlelius, Jos vadovaujamas, kas 5 cm susodinau, ir kaimynės dovanotų melsvių du didžiausius kelmus įkurdinau smidrui iš šonų.
P.S. Papildžiau įrašą apie šilauoges.