Pernykštę vasarą prisiminus

JIS: Parinkau keletą nuotraukų iš praeitos vasaros.
Raudonikiai man gražesni net už baravykus, ir nieko negaliu padaryt. Greičiausiai todėl, kad vaikystėj taip atrodė. (Nors ir baravykų praeitą vasarą pasirinkom, pasidžiovinom.)
Pernykščiai metai buvo obuolingi, iki šiol dar šiek tiek turim; ėmė vysti, bet taip ir turi būt – juk jaukovas. O šįmet obelys pramečiaus, bus tuščios, nebent viena padarytų išimtį, už kurią būčiau jai labai, labai labai dėkingas.

JI: Geri buvo baklažanai, beveik 30-ies centimetrų ilgio. O ir pomidorai, Indigo Rosso, patiko, skanūs, tokie saldoki, gal kiek ir priminė savo skoniu, ne tik išvaizda, slyvas. Šiemet vėl mėginau pasėti, bet labai sunkiai dygsta – ir pernai paskutiniai sudygo, ir šiemet dar nematyti.

Gražu žiūrėti į nuotraukas, kai jose viskas žalia. Akys pailsi ir širdis pasidžiaugia buvusiu derliumi. Na, ir mintis-viltis sukirba – gal ir šiemet su derliumi pasiseks?

Vėl pradedam. Į gera

JIS: Vakar buvom pirmąkart nuvažiavę pasižiūrėt, kaip viskas peržiemojo.
Stirnos nieko, ko nereiktų, neapgraužė, šiltnamio plėvelė nesuplyšo (nors galėjo, gal net turėjo), tai paruošiau gabaliuką žemės, Ji jau pasėjo ridikėlių ir salotų.
Žodžiu, pradedam.
Namie pomidorai jau sudygę; vėl viens kitą įtikinėjam, kad šįmet tai tikrai nepersistengsim, ne per daug sodinsim.
O aš mėginu įsivaizduot, kaip iš tikrųjų žydės dar vienas nusipirktas vardinis jurginas (iš Dahlia Gallery) – [Claude] Monet.
Šiaip, kai pagalvoji, svarbiausia, kad vėl bus proga daugiau pajudėt, pabūt grynam ore; visa kita – tik papildomos, kartais malonios, gyvenimo smulkmenos.

Garbanotas, bet ne bosistas, – kas?

JIS: Pavasarį Ji šiltnamy prisėjo visokiausių kopūstų. Prisodinom beveik pilną 9 m ilgio lysvę. Buvo užpuolę kažkokios muselės ar kas, bet po kurio laiko – ar papurkštos Coca-Colos (šiuolaikinio DDT atitikmens) išsigandę, ar šiaip – dingo. Skylėtus apatinius lapus nulaužiau, dabar gan padoriai viskas atrodo. Ankstyvieji kopūstai – taip, vėlyvieji – taip, brokolius beigi kalafiorus irgi pažįstu. O va ką daryt su tais garbanotais: nei jie gūžių suka, nei centre kas nors mezgasi? Ne tik savęs, bet ir Jos paklausiau – kuriem galam mes juos auginam, kas iš jų turi pasidaryt?
JI: Pasėjau garbanotuosius, nes pasirodė įdomu. Daviau keletą daigų ir bendradarbiams. Daigai augo augo ir pasidarė štai šitokie. Širdyje vis tikėjau, kad taps brokoliais, nes ant pakelio po užrašu Garbanotieji kopūstai parašyta Brokoli. Ir vis dėlto, kai brokoliais tapo šalia augantys kopūstai, teko pradėti googlinti – kas gi tie garbanotieji. Pasirodo, Kale kopūstai arba dar kitaip vadinami – lapiniai. „Vegetarų jautiena“, „žalumynų karalius“ bei „maistinių medžiagų bomba“. Va kaip. Taigi, sriuba su beveik tik sodo gėrybėmis – vištienos sultinys, bulvės, morkos, sodo miškelyje rasti lepšiukai ir garbanotieji kopūstai. Kas be ko, reikia pridėti ir grietinės. Skanu, virsiu dar. O svečius būsimus ruošiuosi vaišinti Kale čipsais. Įdomu, ar bendradarbiai žino, ką su jais daryti?
JIS: Na, ant pakelio parašyta brokoļi, latviškai, o kodėl latviškai ne brokoliai yra brokoliai – šito nežinau.

Anksčiau – gal ne blogiau

JIS: Pernai česnakus nuroviau rugpjūčio pradžioj. Ir dar abejojau, ar ne per anksti.
O šįmet liepos pabaigoj. Ir džiaugiuos taip padaręs, nes tik poros galvučių skiltelės jau buvo atsiknojusios nuo stiebo.
Paklausiau Jos, iki kada užteko pernykščių česnakų. – Iki kokio kovo, o vėliau – tiesiog sudžiuvo, susitraukė.
Manau, su šiųmečiais bus panašiai.

Mažieji vasaros džiaugsmai

JIS: Kodėl nieko neberašot? – keliskart buvau klausiamas. – Noras ką nors parašyt karkartėm sukirba, bet vis neprisiruošiam, – atsakydavau. Kai jau kelinti metai kartojas tas pat – ir paties taip nebedžiugina, kad pultum rašyt, kita vertus, ir dėl „nelaimių“ guostis nebėr tokio stipraus poreikio.
Na, nugraužė greičiausiai kiškis ar stirna nuskabė pupelių, burokėlių lapus – tiek to, visiem reikia maitintis. Pašnekam apie tvorą, bet šnekos kol kas ir lieka šnekom. (Man tai visai gerai ir be tvorų, laisvesnis jauties.)

Bet dar liko mažųjų džiaugsmų.

Turėjom tik vieną vardinį jurginą – Franzą Kafką. Kadangi taip ir neprisiruošiau įsigyt svajoto Vaižganto, šįmet Ji du nupirko: Peterį (kuris labai mažai skirias nuo Kafkos) ir Davidą Howardą (daug tų Davidų H., kurio garbei skirta šita jurginų rūšis, taip ir neišsiaiškinau). Vienas jau žydi, tik nesutariam kuris. Apskritai šįmet nutariau nebekaišiot jurginų bet kur, paskyriau vietą šalia namelio iš pietų pusės; galima sakyt, kad jie ten klesti.











Grybai. Užsiplikai iš ryto kavos, kol paaušta – jau ir grįžęs su puspilne pintinėle (10 min., ne daugiau užtrunki). Suprantu, sakysit, lepšiai ne grybai, bet jei jaunučiai – visai nieko.

O bene smagiausia sode (aišku, tai tik spėjimas; paklaust gali, tik atsakymo nesulauksi) Jos dukters kalaitei Elai. Nė metų nėr, tai gali lakstyt kaip pablūdus ratais kada tik kyla noras.
JI: Ai, smagu visiems, ir kalaitei, ir man, ir Jam. Net ir užklystantiems svečiams – kviestiems ir nekviestiems. Nors ir nelaksto kaip pablūdę ratais po sodą. O nuo svečių niekadėjų (kiškių ir stirnų ir kitokių žvėrių) apsisaugot pagaliau nupirkome neaukštą tinklą. Kitąmet aptversime; ne save, o bent jau dalį kopūstų ar salotų, ar pupelių.