Sekmadienio siurprizai

JIS: Vargu ar ką labai nustebinsi pasakydamas, kad iš ryto, prieš šešias, girdėjai klykaujant gerves, kad atskrenda po pievą pavarlinėt gandras ar kad kielė nuolat šmirinėja tarp žolių, karkartėm ryžtingai į priekį mesdamasi. Ir pats tuo nesistebi.

Bet sekmadienį net dukart nustebau.
Iš ankstaus ryto pagalvojau: pomidorai jau su žiedais, dar nebūtina, bet jau gal ir reiktų juo pririšt. Taigi – į mišką pasipjaut lazdynų. Pjaustau, matuoju, kad visi būsimieji kuoliukai vienodo ilgio būtų (juk gražiau lysvė atrodys, ypač kai dar nužievinsiu), žodžiu, aš miške, o mintys sode.
12 jau turiu, mažoka; žvilgt į šoną – aha, va dar ten pora visai tiesių ir reikiamo storio; susirenku pagaliukus, pjūklelis rankoj, eisiu – besistodamas ir pamačiau JĮ, tą, kuris dabar dešinėj matyti. Emocijų neaprašinėsiu, baravykais visi žavisi. Bet štai bėda: neturiu nei fotoaparato, nei peilio. Taigi kuo spartesniu žingsniu atgal, pagaliukus ir pjūklą švyst vidur kiemo, pasičiumpu aparatą, peilį ir – atgal. Vietos pažįstamas, pamiškė, tad atrasti nebuvo sunku.
Fotografuoju ir taip, ir taip, ir bandau vyt šalin įtarimą, kad tuoj teks nusivilti; mėginu guostis: gal bent galvos kraštai bus likę nesugraužti visiškai? Į sriubą būtų galima įmest – vis šiek tiek gero skonio. Deja, suėstas visas totaliai; ką gi, bent pasigrožėjau.

Antrąkart nustebau, nutaręs pasirūpint šparaginėmis pupelėmis.
Šiaurinis sodo kraštas nusodintas slyvom. Jau pasenusios, apdžiūvusios. Pernai buvom prisėję pupelių aplink kamienus – kuo lengviausiai lipo į viršų, rūpintis neteko. Kadangi nebuvo kur dėt nupjauto šieno, tai vis mesdavau į tarpus tarp tų slyvų.
Kai šįmet iškilo klausimas, kur sėt šparagines, pasisiūliau sukast tuos tarpus – ten žemė minkšta tapo; teks padėt joms įlipt į slyvas, bet šakos ne per aukštai, žabų prismaigstysiu – ir pasieks. Nedaug tesudygo (kodėl – čia jau kita istorija), bet ir tomis reikia pasirūpint.
Taigi nubridau per pievą link tokios įdubos po aukštos įtampos laidais, priaugusios karklų. Prisipjoviau, parsitempiau. Lapus ir ūglius braukiu (pravers, nes ketinu pamėgint padaryti karklų užpilo verdančiu vandeniu – esą gerai tokiu palaistyt). Ir staiga vienos šakelės gale – na kuo ne žiedas?! Vadinas, per Jonines ne paparčiai, o karklai pražysta rožių žiedais. :) Net įrodymą pateikiu.

Apie batus ir ekologiją

JIS: Nerimtas šitas įrašas, šiaip, dėl juoko.
Turiu pasakyt, kad mano santykis su batais ypatingas (batauju), tad ir savo pirmuosius sode pribaigtuosius užfiksavau. Ir pagalvojau: kiek dar porų likimas leis nudrengt, kol, vaizdžiai tariant, padžiausiu batus? Na, laiko šiek tiek dar yra? Iki pensijos dar 15.
Ir dar vienas pokytis, bent mane vis nusišypsot priverčiantis. Popierių, plastmasę, stiklą seniai jau rūšiuoju, o dabar pradėjau ir visokias maisto atliekas (ne skystas, žinoma) mest į atskirą maišelį ir penktadieniais išvežt į sodą – kompostan. Vis dėl tos Lietuvos – kad išvengtų baudos už tai, kad per daug, oficialiąją leksiką vartojant, biologiškai skaidžių atliekų patenka į sąvartynus.

Pelės ir pupelės

JI: Su pupelėmis šiemet nesisekė. Nesudygo. Tik keletas, sodintų vėliau. Gal buvo per šalta, gal per drėgna, gal kas nors suėdė ar sulesė – pelės, kurmiai, rupūžės, varnėnai? Galvoju: pamerksiu dar keletą pupelių, šparaginių, krūminių, vegetacijos periodas – 60 dienų, gal dar spės užaugti. Pamerkiau į servetėlę susukusi puodelyje. Kitą dieną, susiruošusi sodinti, neberadau pupelių. Klausiau Jo: gal matei žalią puodelį su užmerktomis pupelėmi?. Sako, ne. Apsisukusi vėl klausiau: gal išmetei pupeles pagalvojęs, kad ten tik servetėlė? Sako, ne. Aš pati radau puodelyje sumaitotą servetėlę, be pupelių. Išmečiau į bačką, kompostuojam viską. Apžiūrėjau bačką ir sumaitotą servetėlę. Nieko, pupelių nėra. Prisiminiau, kad vakar ant to kelmo mėgino užsikarti pelė. Lauko pelė. Jis dar pamėgino ją nufotografuot. Mėginu atrasti kaltininką – pelė ar paukščiai? Puodelis nenuverstas. Stovėjo ant kelmo. Servetėlė sumaitota ir nei vienos pupelės. Pupelės išbrinkintos. Minkštos turėjo būti. AB Sėkluvos. Nepigios.
JIS: Pelė, manyčiau; na juk tikrai skaniau negu ūkinis muilas, kuris irgi buvo apgraužtas. :)

Rupūžės

JI: Beveik esu tikra, kad tuos tunelius po augalais iškasa rupūžės. Kaimynė sakė, kad jeigu yra suraustas kauburys – tai kurmio darbas, o jeigu be kauburio – lauko pelių arba rupūžių. Tikrai mačiau šiltnamyje ne vieną rupūžę. Ir nudžiūvusių augalų su duobėmis po šaknimis. Kodėl tokia įžanga? Nes jaučiuosi negerai – užmušiau rupūžę. Prieš pastebėdama kiškį, žiūrėjau į braškes. Nukąstų nebuvo, bet, žiūriu, ogi guli viena raudona, didelė, pusiau nugraužta. O šalia rupūžė tupi. Nejuda. Priešais kuolas įsmeigtas (lysvės žymeklis). Čiupau tą kuolą ir iš visų jėgų trenkiau. Užmušiau. Iki šiol jaučiuosi žudikė, rupūžių.
JIS: Nevertėtų graužtis; na kuo Tu blogesnė už žvejus, kurie juk irgi sugautąsias žuvis pribaigia peilio kriaunom trankydami per galvą, o kartais tiesiog ją, galvą, nurėždami dar spurdančiai (esu taip daręs, nors nemanau esąs žvejys; atsimeni, karpį buvom nusipirkę?)? Ir nėra esminio skirtumo, kad žuvys suvalgomos. Juk ne iš bado, o dėl malonumo jos gaudomos/valgomos, bent jau dabar.
O dėl tų tunelių, manau, kad tai kurmių (gal net vieno) darbas. Kodėl? Paprasčiausiai dėl diametro: neįsivaizduoju, kad tokia palygint nedidelė rupūžė tokius erdvius urvus galėtų išraust.

Va čia tai gėlės, suprantu

JIS: Ir ko tik netenka sodint! Praeitą savaitgalį ir pirmamečių porų siūlelius, Jos vadovaujamas, kas 5 cm susodinau, ir kaimynės dovanotų melsvių du didžiausius kelmus įkurdinau smidrui iš šonų.
P.S. Papildžiau įrašą apie šilauoges.

Stirnos, kiškiai, pelės ir kt.

Jis: štai koks turi būti prancūziškas bučinys :)

JI:  Keliamės abi anksti – aš ir šunė. Vieną rytą begerdama kavą pamačiau stirnų porelę prie tvenkinio. Šunė irgi. Nuėjo prie tvenkinio, pastovėjo, ir stirnos pastovėjo pastovėjo ir nušuoliavo. Atrodo, kad nei viena, nei kita pusė neišsigando ir net nežinojo, kaip reaguoti ir ar reikia reaguoti. Juokingai atrodė: ir stirnos, ir šunė vienodos spalvos, tik dydis skirtingas.
Įdomiausia buvo stebėti šunės reakciją į atšuoliavusį prie sodo kiškį. Kiškis sustojo ant takelio ir atsitūpė. Šunė sustingo ir įsmeigė akis į kiškį, galvodama, kas čia per padaras. Jinai niekada nebuvo mačiusi kiškio.  Kiškis patupėjo nejudėdamas ir nušuoliavo į kaimynų miškelį. Šunė pasvarstė pasvarstė, ką čia jai dabar daryti, ir apsisprendė – reikia, matyt, apžiūrėti. Ir taip lėtai, nesulojusi nė kartelio, leidosi paskui kiškį. Bet kur gi mano senutė pavys kiškį. Pavaikščiojo po kaimynų miškelį, pauostinėjo ir grįžo atgal į daržą.
JIS: Va todėl ir sakau, kad visai šaunioj vietoj tas mūsų sodas – ir stirnų, ir kiškių pamatysi, ir šiaip visokių gyvių pilna. Ir jie gyvena savo gyvenimą. Pelės apgraužia ūkinį muilą, sraigės poruojas, kurmiai kuo puresnėj žemėj urvus kasa, maisto ieškodami, etc. Žodžiu, biologinė įvairovė. Svarbiausia – ne kovot su ja, o susigyventi (bent savaitgaliais).

Nukąsti braškių stiebeliai

dalis (gražioji) surinktųjų 06-15

JI: Nuėję penktadienį vakare (kai tik atvažiavom) apžiūrėti braškių, nustebome: ant žolės gulėjo viena, o gal net dvi neprinokusių ir jau panokusių braškių saujos. Nukąsti stiebeliai. Rupūžės čiulpia, ėda ar graužia tik raudonas braškes, o čia žalios. Paskambinau mamai – sako, ir man taip yra buvę. Skruzdės nugraužė. Patikriname, keturiuose braškių kelmeliuose skruzdėlynai įsikūrę. Nors ir kaip nesinorėjo, teko barstyti į kero viduriuką miltelius nuo skruzdėlių. Skruzdės tikrai nuo jų dingsta. Pasiteisino. Kitą rytą tik viena braškė, matyt, vakar nepastebėta gulėjo ant žolės.
JIS: Gal ir skruzdės nugraužė tuos kotelius, nesiginčyčiau, nežinau, bet tada pačios braškės lyg kokie kamuoliai turėtų ritinėtis, nes buvo bent jau per kokį sprindį nuo artimiausios kekės. Negi skruzdės jas galėtų patempt į šoną? Kita vertus, na ir kas čia tokio? Mums irgi juk liko, ir visai gražių! :)

skintosios 06-17

Sodožiūros klausimu

JIS: Va, net naują žodį sudūriau šito įrašo pavadinimui, ergo, jis turi būt apie svarbius dalykus. :)
Man ima atrodyt, kad neteisingai pradėjom žiūrėt į tai, kas dedas sode. Ką turiu galvoj? Atvažiuojam, išlipam iš mašinos ir – žiūrėt, kad blogo atsitiko per tas penkias dienas, kai mūsų nebuvo. Tas su/apnyko, tas vis dar nesudygo (greičiausiai ir nebesudygs), tas pagelto, tas pabalo etc.; per šias dvi dienas būtinai reikia padaryt tą, tą, tą, tą, aną, aną ir dar n anų darbų; ir dar būtiniausiai reiktų... O man atrodo, kad turėtų viskas prasidėt nuo pozityvo. Ne, tikrai nenoriu pasakyt, kad čia Ji taip į viską žiūri, o aš – pozityvistas, tik gera įžvelgt norintis; niurzglys (ir dar piktas), apraudotojas ir neatidėliotinų darbų planuotojas pasidariau. Negerai. O juk tiek gražių dalykų sode gali prisižiūrėt! Va pražydo pinavijos/bijūnai (aš/ji skirtingai vadinam; Ji bijūnais gal dėl to, kad Mama gimusi Bijūnuos, Joniškio r., visai netoli Latvijos); ir skirtingom spalvom:

O kai iš toliau pasižiūri, net tvarkingai (!) atrodo, nepaisant tuščių dėželių ir indelių, kuriuose buvo tai, ką iš namų atsivežėm (daugiausia pomidorai):

Sekmadienį pagalvojau: du dideli (tokie pat, kaip matomi) pinavijų kelmai atsidūrę obelų pavėsy;
reiktų juos perkelt kiton vieton; susidarytų pinavijų status kampas, o ne tiesė;
tektų vieną rabarbarų kelmą iškelt/išmest [racionaliau], bet iš jo l. mažai naudos:
šį savaitgalį iš kito bent kiek padoresnių kotų prisipjoviau ir sekmadienį kompotą išviriau;
naudos prasme – beveik jokio nuostolio, o grožio – palygint didelis laimėjimas. :)

Ir lelijos (tigrinės?) palygint su praeitais metais labai solidžiai žydi;

ir jazminas, kurio kvapas (bent man) be galo malonus:

 

Ir dar ne viskas: braškės, pernai sodintos, labai daug primezgė, šį savaitgalį tik viena kita raudona, o kitą jau ne dvi vaikams parvežt ir po vieną paragaut bus galima. Žirniai jau žydi – po trijų savaičių ir ankštys gliaudytinos turėtų pasirodyt.

Vardink ir vardink džiugius dalykus, iš kurių bent man džiugiausias, kad obelų žiedai nenušalo – visos primezgė. Turėtų būt obuolių šįmet ne tik natiurmortams. :)

Atsiprašau, kad nėra fokuso; kad pabalę – matyt

Na taip, praeitą savaitgalį kai kurių sodintų pomidorų lapai pabalo (žr. kairėj; gal per mažai užgrūdinti buvo? juk iš namų atkeliavę, o čia, lauke, naktį iki +6 temperatūra nukrisdavo?); na taip, gal liūdnas likimas ištiks ir paskutinį, ketvirtąją, šį savaitgalį dirvon pasodintą arbūzą (Jos mylimąjį); gal liūdnas likimas ištiks ir ketvirąjį, paskutinį, šiltnamin pasodintą baklažaną (mano puoselėtąjį); abu pamulčiuoti!

– C’est tikrasis la vie sode, ir jis skiriasi nuo mūsų įsivaizduojamojo (idealiojo, kad viskas turi prigyt, augt iki ant sėklų pakelių minimų aukštumų ir subrandint didelį didelį derlių); kadangi moteris, t.y. Ji, bent jau sode visad netoliese, telieka skelbt: «Cherchez la beauté!»
Girdėjote Jo žodį. Kai apsipras su dviem darbais, viliuos, ir Ji tars savąjį sodožiūros klausimu. :)

Patisonai ir melionai

JIS:  Praeitos savaitės pradžioj Ji buvo paskelbusi gedulą, kurį mėginau šiek tiek sušvelninti autoironija. Telieka istorijai:

Nuo 2012-06-02 iki 2012-06-09 tinklaraštyje skelbiamas gedulas dėl netikėtos cukinijų, moliūgų ir melothria scabra žūties. 2012-06-01 juos pribaigė nedėkingosios oro sąlygos – labai smarkus lietus ar net kruša ir vėjai.
[JIS: Ir ko tik žmogus nesigriebi, kad sulauktum pirmojo komentaro tinklarašty?! Gal kas bent užuojautą pareikš, jei dėl nieko negyrė:-)]

Nepaisydamas tragingojo minėtųjų daržovių likimo atsidūrus lauke, vakar šalia ką tik apdengto šiltnamio iš pietų pusės iškasiau kastuvo pločio tranšėją, iškračiau šaknis, pribėriau geresnės žemės ir pasodinau 8 patisonus Disco (sėta 05-18) ir 7 melionus Queen Anne’s Pocket (sėta tą pačią dieną). Kadangi patisonai atrodė gražiau, tai net apmulčiavau, taip sakant, kaip ant pagalvių suguldžiau, o melionai, kaip parodę mažiau noro augti, tebuvo tik geresne žeme palepinti.
Žiūrėsim, kas iš jų po savaitės bus likę, jei apskritai bus likę.

Žūtis

JI: Kai papasakojau apie cukinijų ir moliūgų žūtį, mano šefas pratarė: tikriausiai svetainėje paskelbėte gedulą? Ir išties, pagalvojau, o kodėl gi nepaskelbus? Širdy tai tikrai buvo gedulas savaitgalį po penktadieninių liūčių (naktį iš 2012-06-01 į 2012-06-02) atvažiavus į sodą ir pamačius moliūginių vaizdą [paskutinį gegužės savaitgalį pasodintosios atrodė solidžiai]. Iš visų namuose augintų, puoselėtų, mylėtų, prižiūrėtų liko tik du bent šiek kiek panašūs į moliūginius augalai. Vietoj visų kitų styrojo pliki stagariukai, viskas nulaužta, nukapota, suniokiota. Šalnos neįveikė, nes, manau, jų nė nebuvo, tai lietūs ir vėjai pasidarbavo. Gerai, kad dar vieną namie buvau palikusi, dėl visa ko, jeigu nušals. Tai ji dabar visų moliūginių karalienė. Arbūzai du po šeštadieninių (2012-06-02) ir sekmadieninių (2012-06-03) lietų su krušomis irgi kažkaip baisiai susisukę atrodė. Jis pasodino ir trečiąjį vietoje vienos buvusios cukinijos, širdį tikriausiai skaudėjo į likusias draiskanas bežiūrint. Kažin ar gali ataugti cukinijos ar moliūgai iš šaknų, jeigu dar stiebo mažas galiukas išlikęs?
JIS: Tragikomiškai šiandien man rodosi tos visos mūsų reakcijos į esą nelaimes... Lyg būtų nuniokoti kokie rugiai ar kviečiai ir grėstų badas žiemą. Į tarpus tarp liekanų sekmadienį pasėjau vėl. Gal iš šitų kas nors išaugs, o jei ne – apsieisim ir be cukinijų su moliūgais. Pomidorais maitinsimės:) Truputį gaila afrikinių agurkėlių, kuriuos irgi ištiko toks pat likimas kaip ir cukinijas. Norėjos paragaut pirmąkart gyvenime. Bet ir be jų liksim gyvi, argi ne tiesa?
Tiesa ir tai, kad du iš trijų baklažanų tapo nuterioti; vienas – bent vieną lapą išsaugojo; na, bus galima pasodint dar vieną su visais lapais, kuris tebelaukia mano bakone.:-)