JI: Buvo įsikūrę širšinai. Tulike (t.y. lauko išvietėje). Susigyventi su širšinais tulike nesugebėjau, net tokia mintis gąsdino. Labai skaudėjo širdį, bet teko naikinti. Naikinimo procesas vyko keletu etapų. Pirmame etape Jis numušė lizdą nuo tuliko lubų. Įgėlė viena į koją. Šiek tiek patino. Ir nieko daugiau. Nusprendėme, kad nealergiškas širšinų nuodams. Širšinai sujudo, bet nedingo. Vėl pradėjo atstatinėt savo lizdą. Teko imtis drastiškų priemonių. Internete patarimų buvo visokių - iki padegimo (tuliko?), bet pasirinkome dichlofosą. Antrajame etape Jis apsirengė striukę su kapišonu ir ilgas kelnes, apsimovė mano gumines daržo pirštines, norėjo dar ir tinklelio ant veido, bet tokio neradome. Taigi, atidarė tuliko duris ir pradėjo purkšt dichlofosą. Dar kažką darė su maišu - sugebėjo pririnkti ten širšinų. Įgėlė viena (ar vienas). Į ranką. Ir vėl išgyveno. Aš su šuniu tūnojau pasislėpusi namuke. Man neįgėlė.
JIS: Ten buvo
širšuolai (lot.
Vespa crabro). Beje, anie puola tik tada, kai susierzina, o aš juk kėsinaus į jų namus beigi gyvybes. Viskas suprantama. (Jos aprašyme per daug dramatizmo. Viskas buvo daug paprasčiau: tiesiog reikėjo tą širšuolų lizdą sunaikint, tai ir sunaikinau.) A, dėl to maišo: ten tiesiog buvo numuštasis lizdas su vienu kitu nenorėjusiu palikt nugriautų namų gyviu:)
P.S. Na, fotografuot širšuolus nekilo mintis, tad gal čia visai tiks atvaizdas tos, su kuria Ji tūnojo namuke, kol pūčiau dichlofosą, – brandaus amžiaus šunė Gora (savo mėgstamoj vietoj, tikra observerė):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą