JI: Tęsiant
karo su kurmiais temą. Silkės pūdymą (1) pakeičiau į žuvies (skumbrės) ir žuvyčių (trijų, sūnaus pagautų tvenkinyje) galvų ir vidurių pūdymą. Sudėjau į maišiuką ir palikau ant stalo-kelmo lauke. Naktį labai lijo ir labai lojo šunė. Iš ryto atsikėlus: maišiukas numestas ant žolės, skumbrių liekanos išdraskytos ir suėstos (sulestos?), likę tik žuvyčių galvos. Pakasėm bent tas į kurmiarausį. Ar padėjo – nežinau. Pamiršom, į kurį iš 200 ar 500 kurmiarausių kasėm. Įdomu, kas buvo naktinis svečias. Katino nemačiau ten nei vieno.
JIS: Kad supūtų, reikia gero laiko galo; kad pašvinktų – mažiau, bet vis tiek kelios dienos turi praeit. Skylėn tas liekanas sugrūdau su visu maišeliu, per daug nesivargindamas. Nežinau, gal ir klystu, bet į visus kurmiarausius prikaišiot pašvinkusios žuvies – panašu į Sizifo darbą. Močiau ranka į šitą kovos priemonių plano punktą (pirmąjį). O dėl naktinio svečio ar viešnios – manau, valkataujantis (naktim) katinas ar katė; yra tokių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą