Kopūstai

JIS: Gyrėmės, gyrėmės ir – prisigyrėm.

Neliko šunės, tai „įsitaisėm“ savo kiškį. Jauniklis. Tai iš braškių, tai iš po patisono lapo stryktelėdavo. Viskas gražu.

Bet ėmė ir susigundė kopūstais. Na, imtų ir graužtų vieną, padorus būtų, bet kur tau! Vieną galvą apgraužia, tada imasi kitos, dar kitos, matyt, kuo skanesnės ieškodamas. Teko uždengt. O pragraužtieji niekam tikę liko – kečiasi lapai, apie galvą nebelabai galima kalbėt.
JI: Beje, įtariu, kad kiškis ir braškėmis pasmaguriaudavo. Sūnus sakė, kai kiškis paėda braškių, labai bauginančiai atrodo – kaip vampyras raudonais dantimis :) Net ir nuotrauką rodė.
O kiškiui kopūstai tikrai į naudą – kai po kurio laiko iš aviečių iššoko (tikiuosi, bent jau jų neėdė, nes per aukštai), tai jau labai nusipenėjęs buvo.