JIS: Prieš savaitę buvau pasiskolinęs iš jaunėlio sūnaus padorų fotoaparatą ir atsivežęs sodan. Maniau, kokių mianiškų mikrovaizdų užfiksuosiu. Bet taip ir neprisiruošiau. Nors dvi nuotraukos, padarytos geru objektyvu pritraukus vaizdą, vis dėlto yra.Kitąpus keliuko, elektros tinklams priklausančioj žemėj, buv. šeimininkai sumetė tokią žabų ir kt. krūvelę. Ten ir įsikūrusi gyvatė, tiksliau – angis, dar tiksliau – vipera berus. Kai karšta, išlenda ir kaitinasi. Ne sykį esu matęs, o dabar ir nufotografavau. Kartkartėm ir po nepjaunamą pievą bešliaužiojančią esu sutikęs. Gražus gyvis.
O va pelėną, tiksliau – microtus arvalis pastebėjau visai atsitiktinai beeidamas rūsin (tokia išbetonuota aikštelė priešais rūsio duris yra; žr. antrą nuotrauką). Pasiblaškė iš kampo į kampą, o paskui ėmė ir kabindamas į kampą išlipo. Ir šmurkšt po laiptais, kur visokių malkigalių prikrauta.
(Šįmet rudenį svarainių ir obuolių rūsin nebedėsim; tulpių svogūnėlių taip pat – pernykštės puotos neberengsim.)
JI: Įdomu, ir kurgi Jis dės tuos svarainius ir obuolius?
Gyvatės nemačiau nė vienos (nors visi aplinkiniai matė). Bet aš gudri, girdėjau, kad gyvatės negirdi garsų, bet reaguoja į vibraciją. Tai kai einu aviečių skinti, labai trepsiu, kad žemė drebėtų. Visiems patariu daryti tą patį.
JIS: Kur dėsim? Viršuj, namuke. Lovą, ant kurios tik šunė miegodavo, išmesim, ir atsiras vietos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą