JIS: Vyresnėlis sūnus užsakė anūkei suoliuką (kraselę) padaryt, kad pasilipusi galėtų rankas kriauklėj plautis. Iš Biržų atsivežiau lentelių (ko tik a.a. Tėvas ten neprikaupęs!) ir sode ėmiaus darbo. Ką nors iš tikro medžio daryt – vienas didžiausių malonumą. Medis, medvaržčiai ir klijai, – ir dirbinys dirbėją pergyvens.Įsibėgėjęs dar ir didelį keturkojį daiktą sumeistravau: plaunant visai pasilenkt nereikia, nes kojas padariau tokias, kokių Ji norėjo. „Batai“ iš nupjautų mineralinio butelių – čia jau mano pramonė :)
JI: Taip taip, jeigu nebūčiau kraselės užpavydėjusi, tai prastuvės dar iiiiilgai būčiau laukusi.
Man kraselės ravėjimui taip ir nepadarė. Vieną žvejo kėdutę bendradarbė davė, garantavo, kad mane atlaikys. Neatlaikė. Kitą žvejo kėdutę nupirko Jis. Sakė, šita tai jau laikys. Neatlaikė. Ir nesvarbu, kad aš ten tarp lysvių voliojausi bent keletą kartų, juokas, ir tiek. Jam, ne man. Na bet dabar bent jau turėsiu kaip paspausti, nors ir ne anūkė esu, bet visgi...
O indų plovykla gera išėjo. Džiaugiuosi ir neatsidžiaugiu – nugara indus plaunant nebepavargsta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą