O su žiediniais kopūstais – atvirkščiai. Pradžioj bijojom, kad viskas į lapus išeis, – tokie dideli užaugo. Na, kaip jau bus, taip bus, – numojom ranka.Prieš porą savaitę nutarėm pažiūrėt: o gal ten, vidury, tarp lapų, vis dėlto kas nors mezgasi? – Užsimezgė ir oho kaip užaugo! Kol kas – baltut baltutėlės tikrai didelės galvos, jau lapai nebeįstengia pridengt.
Reikia – būtinių būtiniausiai – ką nors daryt, nes ims rastis tokie juodi taškai, tada vargo bus, kol išpjaustysi.
Viena galva (kartu su suoliuku anūkei Felicijai) į Kauną išvažiavo, trys – į Vilnių (Jos marti turėjo noro kažką su ta daržove daryt; sesuo ir motina – visai noriai po galvą paėmė); jau gerai; gal dar kam pavyks įsiūlyti. O gal Ji ras kokį paprastą receptą, ką su tais kalafiorais daryti?
JI: Mama su sese džiaugiasi; ypač kalfiorais. Kad ir kaip būtų keista, ilgai svarstėme kalafijorai ar kalafiorai. Žinoma, reikėtų rašyti žiediniai kopūstai, bet kad labai jau ilgas pavadinimas. Bent aš jau kartais nesuprantu, kodėl turėtumėm vartoti ilgesnius pavadinimus, užuot vartoję trumpesnius. Na, šiaip ar taip, Jis, nors ir filologas, šįkart nesiginčijo ir nemėgino kalafiorų vadinti žiediniais kopūstais.
O aš internauju, vis receptų ieškau. O po to plūkiuosi blanširuodama marinuodama.
Įjungėm mamos dovanotą Electrolux šaldytuvą, tikriausiai prieškarinių laikų, bet vis dar veikiantį. Reikės mėginti išnaudoti ir jį, ne tik irgi pagyvenusį Eurodal, gal ką nors užšaldysim.
JIS: Ir kalafiorai, ir žiediniai kopūstai gerai. Kaip kas nori, taip tas vadina. Tą patį juk reiškia; kaip fotografija ir nuotrauka.
„... gal ką nors užšaldysim“ – kalafiorus reikia kuo greičiau dorot, kad ir sušaldant, nes galvos ėmė mėlynuoti (deja).
JI: Gerai, kad galvos mėlynuoja, ne nosys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą