Kovos su kurmiais priemonių plano tęsinys

JI: Tęsiant karo su kurmiais temą. Silkės pūdymą (1) pakeičiau į žuvies (skumbrės) ir žuvyčių (trijų, sūnaus pagautų tvenkinyje) galvų ir vidurių pūdymą. Sudėjau į maišiuką ir palikau ant stalo-kelmo lauke. Naktį labai lijo ir labai lojo šunė. Iš ryto atsikėlus: maišiukas numestas ant žolės, skumbrių liekanos išdraskytos ir suėstos (sulestos?), likę tik žuvyčių galvos. Pakasėm bent tas į kurmiarausį. Ar padėjo – nežinau. Pamiršom, į kurį iš 200 ar 500 kurmiarausių kasėm. Įdomu, kas buvo naktinis svečias. Katino nemačiau ten nei vieno.
JIS: Kad supūtų, reikia gero laiko galo; kad pašvinktų – mažiau, bet vis tiek kelios dienos turi praeit. Skylėn tas liekanas sugrūdau su visu maišeliu, per daug nesivargindamas. Nežinau, gal ir klystu, bet į visus kurmiarausius prikaišiot pašvinkusios žuvies – panašu į Sizifo darbą. Močiau ranka į šitą kovos priemonių plano punktą (pirmąjį). O dėl naktinio svečio ar viešnios – manau, valkataujantis (naktim) katinas ar katė; yra tokių.

Antras kasimas

JI: Iš antro kasimo – prikasėme 23 bulvikes iš 5 kelmelių. Bulvikės nedidelės, trys pakliuvo ir raudonos. Raudonos skutasi sunkiau už baltas. Kai nukasime visas, reikės susumuoti derlių.
JIS: Dviem pavalgyt užteko, bet, matyt, todėl, kad iš namų buvom atsivežę paspirgintų lašinių ir ant išvirtų bulvių užpylėm. Su agurkais buvo visai skanu.

Trys natiurmortai su obuoliais

JIS: Kai lyja visą dieną, kuo gali žmogus užsiimt? Niekais. Arba miegot. O obuolių tai tiek šįmet ir tėr – natiurmortams.

Kurmiai

JI: Didžiausi mano priešai – kurmiai. Kariauju kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju. Iš vakaro išlyginu kurmiarausius – iš ryto vėl nauji. Iš ryto išlyginu – vakare vėl nauji. Kažkoks košmaras. Kartais atrodo, kad aš nekenčiu tų kurmių. Gal todėl, kad kova atrodo nelygi – mano pralaimėjimas akivaizdesnis. Ką siūlo googlas, liaudies išmintis  ir parduotuvės:

1.  pūdyta silkė (ar kitokia žuvis)
2. spąstai
3. sieros šaškės [= dūminiai užtaisai, – Jis]
4. nuodai
5. bambaliai ant kuolo
6. kavos tirščiai į kurmiarausius
7. kažkoks vibracinis aparatas (galima užsisakyti Selectoj)
8. vandens pylimas į kurmiarausius.

Pradėjom nuo bambalių (5). Jis iškirpo sparnelius, pakabino bambalius ant metalinių strypų ir įsmeigė į žemę prie kurmiarausių. Ar padeda – kol kas nesupratau. Tie bambaliai daužosi į strypą tik kai stiprus vėjas. Be to, juk nepuoši viso sklypo bambaliais.
Bendradarbė Selectoj užsisakė aparatą (7). Sakė, kad padėjo tik pirmosiom savaitėm. Po to jie visi sugrįžo. Trūkumas aparato – kad elektrinis, reikia laikyti visą laiką įjungtą. Be to, kurmiai tikriausiai apsipranta su tuo garsu.
Ta pati bendradarbė rinko keletą savaičių kavos tirščius (6) darbe ir pylė į kurmiarausius. Nepadėjo. Aš pamėginau irgi, bet toks jausmas, kad jiems kava net patinka.
Vandenį (8) pildavo mano mama ir kai kurie interneto lankytojai siūlo taip daryti, bet, kaip supratau, tai irgi nepadeda.

JIS: Patikslinimas: didžiausi priešai po manęs, nes kurmiai tiesiog daro, ką nori, o aš dar bandau žodžiais įrodyt, kad taip, kaip siūlau daryt aš, – geriau. :)

Kava

JI: Atrodo, nebereikės sukti galvos, kur pilti kavos tirščius. Ką tik perskaičiau, kad skruzdėlės ir kitokie vabzdžiai nemėgsta kavos kvapo ir rūgštumo. Beje, sodas pilnas skruzdėlių ir skruzdėlynų. Neseniai nusistebėjau: kur dingo skruzdėlės, kurios knibždėjo buvusiame šiltnamyje prie petražolių. Taigi, aš ten išpyliau kavos tirščius iš puodelio. Buvau girdėjusi, kad tai gera trąša. Beje, kaip trąša, kavos tirščiai ypač tinka ridikėliams ir morkoms. Reikės pabandyti.

Žirniai

JI: Žirnius irgi sudaigino mama. Kažkodėl labai keistai sudygo: vidurys lysvelės tuščias, o vienam šone gal 7–8 žirniai ir kitam – 2. GŽ metodu sodinant – pjoviau skylutes kartono lapuose ir kišau ten žirnius – sudygo tik 2 ir tie patys skurdoki. Atradau dar ankstyvųjų žemaūgių sėklų. Liepos pabaigoj susodinau į vidurį tarp didžiųjų. Jau sudygo, bet ne visi. Ar spės užaugti – pamatysim.
JIS: Iš šalies žiūrint, gan juokingai atrodo: du, trys, septyni. Jei apie kokias cukinijas eitų kalba, suprantama, o čia juk žirniai. Manau, reiktų daug daugiau vienoj vietoj ir vienu metu sėt.
Nuotraukoj – ta „didžioji“ žirnių kolonija (7 ar 8 vidur lauko).

Rudbekijos

JIS: Jų pilna visur – net ir pievoj, kurią turėčiau dalgiu pjauti. Gražu, puokštės visai gražios išeina, kai sausiukų pridedi. Ir namo tokių parsivežėm, ir viešniai (kurios, deja, nenufotografavau sode, o gaila) suskyniau, ir net padėt ar pamerkt prie kapo vieną puokštę suruošiau. Bet vis tiek – nėr tvarkos!
Ergo, reiktų padaryt tvarką, t.y. nušniot tas rudbekijas, ir gana.

Pirmosios bulvės

JI: Kaip ir ketinome, nutarėme pasižiūrėti, ar kas užaugo. Pasirinkome labiausiai nusususį kelmelį. Pakėlėme šieną ir kartono likučius – puiku, derlius 200%! Iš vienos išaugo dvi. Gražios tokios, baltos. Jis sako, kad sodinom raudonas. Mat, ką GŽ daro su bulvėm. Iškart padauginau likusias 26 bulves iš 2, gavau 52. Na, visai neblogas derlius. Į sodą šiais metais bulvių galėsime nebesivežti. Užteks ir tiek. Įprastai, sako, derlius būna 600–700%.
JIS: Dėl spalvos: man taip tik atrodo, gal buvo ir baltų, bet tos, kurios liko nepasodintos ir kurias lupau, – na, tikrai buvo raudonosios. Dėl derliaus: manau, kad iš kitų kelmelių bus po daugiau. Pritariu – visai neblogai.

Dar apie širšinus

JI: Širšinus tulike išnaikinom. Likę gyvi skrenda į namuką ir ten miršta. Jis netiki, kad širšinai, netekę namų, tapo savižudžiais.
JIS: (a) Netikiu ir nesiruošiu tikėt. (b) Širšuolai ne bitės – jie dvesia, stimpa. Toks jau tas gyvenimas ir lietuvių kalba. :)

Ežeras

Zetišė

JIS: Kur išsimaudžius? – per karščius to klausi savaime.
Apžiūrėjom tris ne per toliausiai esančius ežerus.
Kaušiadalas (šalia Kaũšiadalos, neprivažiavus Paberžės; taip, tas juokingasis vietovardis) – per arti kelio, be to, jokio padoresnio priėjimo bent jau nepastebėjom.
Vyžulionių ežeras visai nieko, bet – tolokai; lyg ir turėtų būt trumpesnis kelias, bet kol kas neradom.
Pasirinkom tokį nediduką, kurio pavadinimas – Zetišė – ataidi žodžiu затишье (tyla, tyluma). Apie 20 min pėsčiomis, nuo kelio koks 100 ar net daugiau metrų, nežinodamas keliuko per mišką gali ir nepastebėt. Yra visai geras lieptas, kopėčios nusileist vandenin, gilu. Taigi – viskas gerai. (Net nuogas gali maudytis, jei kokio žvejo atėjęs nerandi.)

Vienas dalykas nervina: šalia liepto šiukšlių krūva, bet padėtis pataisoma – tik maišelio nereikia užmiršt kitąkart einant.
Tiesa, prie sodo yra neblogas tvenkinys, bet visai nesinori išlipt krantan juodom kojom; lieptelio padoraus (kol kas) trūksta.

Miškas

JIS: Visai šalia sodo yra Vyžulionių miškas, priklausantis Sužionių girininkijai. Na, ne iš dailiųjų, bet šiaip įdomus – labai raistingas, išvartų pilna. Ar grybingas – matysim. Labai jau sausa kol kas.

Pirmieji grybai

JIS: Mėgstu grybaut. Baisiai.
Deja, šalia esančiam Vyžulionių miške kol kas tik viena kita ūmėdė tedygsta.
Bet gal kitur ką rasiu? – pagalvojau ir įlindau į visai šalia augantį jaunuolyną, – už aviečių (na, šiaip tai ten irgi turėtų būt sodai, bet visiškai apleisti – gali sakyt, beržynėlis). Ir, vu à la, raudonikis (nuo vaikystės man tai mieliausias grybas). Ir dar. Na, ir į lepšes nemojau ranka. Tiesa, po tankmę landžiot ne didžiausias malonumas, bet kai tikies rast – ne tas galvoj.

Visai neblogai! Apviriau sode. Baigiau ruošt jau namie.
Dviem visai užteko (su virtom bulvėm – skanu).

Avietės

JIS: Kai pirmąkart lydimi buv. šeimininkės apžiūrinėjom sodą, labiausiai įstrigo jos pagiriamasis žodis avietėms: esą jie su a.a. vyru sodinę ir kasmet daugiau kaip 10 kibirų prisiuogaudavę. Ir visai nesvarbu, kad tos avietės ne savoj žemėj auga – viena plantacija kaimyno, kuris niekad nieko tam savo sklype nedarė, o kita – netoli elektros aukštosios įtampos laidų.
Šįmet nebuvom uolūs rinkikai (per pačias avietes net dvi savaites nesirodėm), bet vis tiek šiek tiek uogienės ir užšaldytų su cukrum žiemai bus.



O svarbiausia, kad išgenėjau, nes buvo pasidaręs visiškas šabakštynas:

Dabar atrodo taip (likę tik ūgliai, ant kurių kitąmet bus uogų):

JI: Pagyrūnas!
JIS: Kas pakels šuniui uodegą, kad ne anas pats?

Širšinai

JI: Buvo įsikūrę širšinai. Tulike (t.y. lauko išvietėje). Susigyventi su širšinais tulike nesugebėjau, net tokia mintis gąsdino. Labai skaudėjo širdį, bet teko naikinti. Naikinimo procesas vyko keletu etapų. Pirmame etape Jis numušė lizdą nuo tuliko lubų. Įgėlė viena į koją. Šiek tiek patino. Ir nieko daugiau. Nusprendėme, kad nealergiškas širšinų nuodams. Širšinai sujudo, bet nedingo. Vėl pradėjo atstatinėt savo lizdą. Teko imtis drastiškų priemonių. Internete patarimų buvo visokių - iki padegimo (tuliko?), bet pasirinkome dichlofosą. Antrajame etape Jis apsirengė striukę su kapišonu ir ilgas kelnes, apsimovė mano gumines daržo pirštines, norėjo dar ir tinklelio ant veido, bet tokio neradome. Taigi, atidarė tuliko duris ir pradėjo purkšt dichlofosą. Dar kažką darė su maišu - sugebėjo pririnkti ten širšinų. Įgėlė viena (ar vienas). Į ranką. Ir vėl išgyveno. Aš su šuniu tūnojau pasislėpusi namuke. Man neįgėlė.
JIS: Ten buvo širšuolai (lot. Vespa crabro). Beje, anie puola tik tada, kai susierzina, o aš juk kėsinaus į jų namus beigi gyvybes. Viskas suprantama. (Jos aprašyme per daug dramatizmo. Viskas buvo daug paprasčiau: tiesiog reikėjo tą širšuolų lizdą sunaikint, tai ir sunaikinau.) A, dėl to maišo: ten tiesiog buvo numuštasis lizdas su vienu kitu nenorėjusiu palikt nugriautų namų gyviu:)
P.S. Na, fotografuot širšuolus nekilo mintis, tad gal čia visai tiks atvaizdas tos, su kuria Ji tūnojo namuke, kol pūčiau dichlofosą, – brandaus amžiaus šunė Gora (savo mėgstamoj vietoj, tikra observerė):

Pupelės

JI: Pupeles sudaigino mama. Sakė: užaugs mano ūgio. Juodos turėjo būti šparaginės, na o kitos (gal viena ar dvi) – margosios paprastos. Užaugo. Tikrai mano ūgio. Dar ir didesnės. Jis susmaigstė vyteles. Praaugo. Ankštys užsimezgė. Auginau ir džiaugiausi šparaginėmis. Dėjau į sriubą su ankštimis. Skanu buvo. Jis suabejojo: ar tikrai šparaginės??? Bet juk mama sakė: tos juodosios – šparaginės. Nuskyniau ankštį, atnešiau į darbą ekspertams. Jis buvo teisus – paprastosios ankštinės. Bet irgi gerai, tiks ir tokios.
JIS: Na va, galiu pupelių žinovu vadintis:)

Svogūnai

JI: Svogūnus sodino Jis. Iš kilogramo sudygo vienas.
JIS. Taip, labai juokinga. Na, gal tik reiktų pridurt, kad sodinau ne tuos mažučius svogūnėlius (tų jau niekur parduotuvėse neberadom), o didesniuosius, esą skirtus laiškams. Bet kodėl tas vienas sudygo ir augo? – štai įdomiausias klausimas. (Kad nenervintų, ir tą laiškams pasibaigus išroviau.)

Braškės ir žemuogės

11 braškių (viena papuvusi) ir krapas

JI: Turguje nusipirkome braškių ir žemuogių daigų. Aš 10 braškių daigų, Jis – 5 žemuogių. Puoliau taikyti gamtinės žemdirbystės (GŽ) metodus. Viduryje daržo suklojau telefonų abonentų knygos (gal 2000 metų) lapus. Dėjau po keletą. Peiliu išpjaustinėjau kryžiukus, į juos kišau daigus. Duobutę su daigu dar užkamšydavau žemėmis. Hmm, prigijo. Atrodo, joms tai tiko. Vasarą žolės ten neaugo. Tik aplinkui. Tik lysvė išėjo baisiai kreiva. Krovėm dar nušienautos žolės, t.y. mulčiavom. Derlius nedidelis – kokios 5–6 braškės ir tiek pat žemuogių. Ko norėti – pirmi metai. O be to, ir sodinome vėlokai.
JIS: Kaip matyt nuotraukoj, derlius dvigubai didesnis! (Niekaip negaliu suvokt, kodėl Ji nusprendė, kad geriausia braškėms būtent ta vieta – vidury daržo.)

Bulvės

JI: Bendradarbė davė porą maximos maišų bulvių sodinimui. Taigi, teko sodinti. Žinoma, naudojantis gamtinės žemdirbystės (GŽ) metodais. Klojau storo kartono lakštus, pjoviau skyles, į skyles pyliau karvės mėšlo tirpalą (jau seniau buvau atsivežusi nuo takelio link Gelvonų žydų kapinių; kol Jis fotografavo antkapius [projektas „Lietuvos žydų kapinės: save the grave“, – Jis], aš rinkau karvių tortus). Taigi, į tą duobutę, praturtintą tirpalu, dėjau bulvę, pyliau pelenų ir šiek tiek žemės. Viską dengiau nušienauta žole. Kantrybės užteko tik (net!) 28 bulvėm. Išdygo 27. Žydėjo viena. Galvojam su Juo pakelti tą šieną ir kartoną ir patikrinti kokią vieną – o gal padaugėjo, nes jos jau spėjo nuvysti. Smalsu. Gal šį savaitgalį pamėginsim.
JIS: Kaip tradicionalistas, abejojau, ar kas nors iš tokio sodinimo išeis. Pradžioj atrodė visai gražiai. O paskui – ėmė džiūt.

Taip, pats laikas išsiaiškint, ar mano skepsis buvo pagrįstas. Bulves ant stalo! (Apie pirmąsias iškastas bulves – kitame įraše.)